Dalios ir Aido Kairaičių ūkys Pavabalkšnio kaime (Kazlų Rūdos sav.) – puikus pavyzdys, ko galima pasiekti, kai į verslą įsitraukia visa šeima. Daugiau kaip trisdešimt metų plėtojamame ūkyje šiandien darbus atlikti padeda dvi iš trijų dukros su vyrais ir net jau kai kurie anūkai. Visos Kairaičių dukros nusėkė tėvų pėdomis ir įkūrė savo ūkius. „Padedame vieni kitiems ir visi stengiamės, kad visų ūkiai klestėtų“, – sako Dalia Kairaitienė.
Dalios kelias į savarankišką ūkininkavimą paženklintas skaudžia šeimos nelaime. „Mano artimiausi žmonės, tėvelis, sesuo ir mama, kai man tebuvo dvidešimt, pateko į avariją, per kurią mama žuvo. Tėvelis ir sesuo atsidūrė ligoninėje. Tėvų ūkelyje buvo laikomos kelios paršavedės. Tad jas teko prižiūrėti man, kol namiškiai gulėjo ligoninėje. Žinoma aš žinojau ką ir kaip daryti, nes su sese tėvams visada padėdavome. Taip įgijau daugiau patirties, nes viską turėjau daryti viena. Labai padėjo ir būsimas vyras Aidas“, – prisimena Dalia.
Vėliau jie susituokė. Jauna šeima liko gyventi Dalios tėviškėje. Gimė vyriausioji Daiva, po poros metų Irma, o po dešimties - Ieva. „Gimus dukroms, daugiausia laiko „dirbau“ mama“, - juokiasi Dalia. Kolūkių laikais Aidas 10 metų dirbo kombainininku, vairuotoju. Ji pati pagal profesiją virėja, todėl, iki kol susilaukė dukrų, gamino maistą vaikų darželio bei mokyklos virtuvėse, dirbo kolūkio valgykloje.
Per motinystės atostogas Kairaičiai pradėjo auginti vis daugiau kiaulių, laikė paršavedes. Nuo 1991 metų, gavusi žemės pagal Valstiečių ūkio įstatymą, šeima pradėjo kurti asmeninį ūkį 15 ha plote. „Dar tėvelis atgavo nacionalizuotą žemę apie 10 ha, kurią mums padovanojo. Toks buvo mūsų kraitis, kai startavome, - pasakoja ūkininkė. - Su jauniausios dukros Ievutės gimimu sutapo ir mūsų kaip ūkininkų veiklos pradžia. Mums tada buvo po trisdešimt“.
Daugino karvių bandą patys
Iš pradžių Kairaičiai vertėsi kiaulininkyste, laikė keturias karves, bet, kai smuko paršelių ir užaugintų kiaulių supirkimo kainos, savo ūkį pasuko kita kryptimi – didino melžiamų karvių skaičių. „Anksčiau buvo populiarūs gyvulių turgūs, mes ten pardavinėdavome paršelius. Ne kartą iš ten grįždavome su telyčia. Taip po truputį dauginome karves, o paršavedžių ir visai atsisakėme“, - tęsia Dalia.
Palaipsniui ir technikos parkas didėjo, tai vieną traktorių nuperka, tai kitą. „Žinote, kokie traktoriai anksčiau buvo – rusiški, baltarusiški, ir net vieną vikšrinį įsigijome. Dar tokį „pupsiką“ turėjome“, - juokiasi ūkio šeimininkė. Gyvuliams šerti laikė ir du arklius. Dalia skaičiuoja, kad tuo metu buvo auginama 11 melžiamų karvių, kurias ji pati melždavo rankomis du kartus per dieną. „Tada neatrodė ir nejautėme, kad sunku. Labai norėjome dirbti ir dirbome. Aš labiau prie gyvulių, rūpinausi melžimu, šėrimu, žinoma ir dukromis, vyras prie technikos, buvo atsakingas už augalininkystę“, - nesiskundžia ūkininkavimo pradžios sunkumais moteris.
Kai melžiamų karvių dar padaugėjo, Daliai vienai tapo per sunku. „Vien jaunystės jau nebeužteko. Pradėjau vadinti ir vyrą melžti. O jis sumąstė man melžyklą įrengti. Tikriausiai dėl to, kad pačiam nereikėtų melžti“, - juokiasi ūkininkė.
Aidas suvirino paprastą lauko aikštelę, pritaisė melžimo aparatus, apie kuriuos tada Dalia neturėjo jokio supratimo – nei kaip veikia, nei kaip melžiklius uždėti, nei apskritai, ką su jais daryti. „Pasikviečiau buvusią kolūkio melžėją, ji melžė, o aš tik žiūrėjau. Kitą dieną ji nepasirodė. Man panika, ką daryti, nes visko tikrai dar neišmokau. Galvoju, negi ir vėl teks melžti rankomis? Ir žinokite, aš pamelžiau aparatais. Va tokia ta mechanizuoto melžimo pradžia – linksma ir su rūpesčiai“, - šypsosi Dalia.
Rimtai kabinosi į ūkininkavimą
Kai melžiamų karvių banda dar padidėjo – iki 47, iš santaupų pačių jėgomis pastatytame tvarte įrengė melžimo liniją. „Patys pastatėme ne tik tvartą, bet ir garažą, kluoną. Į ūkininkavimą kabinomės rimtai“, – tvirtina D. Kairaitienė. Vėliau likimas susidėliojo taip, kad teko ieškoti žmonių karvėms melžti. „Kai jaunėlei buvo šešeri, dėl ligos teko gultis į ligoninę, ir nors aš veržiausi atgal į namus, į ūkį, gydytojai buvo griežti. Kol gydžiausi, Aidas surado šeimą, kuri sutiko imtis karvių melžti, - tęsia ūkio istoriją Dalia. – Pasveikau, grįžau namo. Na ir kaip dabar iš žmonių darbą atimti? Dviem melžėjams darbo kaip ir mažoka, tad nusprendėme bandą dar didinti“.
Kairaičiai tvartus statė savo jėgomis. Naujausioje karvidėje telpa 220 karvių
Didino bandą, kol dviem melžėjams darbo jau buvo per daug. Tada ieškojo naujų melžėjų. „Ir va taip didinome, didinome, ir šiandien turime 1 000 melžiamų karvių, aštuonias melžėjas. Žinote, kokios didžiausios problemos mus persekiojo per tuos 33 metus – arba šaldytuvas per mažas, pienas netelpa, arba tvartai per maži, gyvuliai netelpa. Tai kas keleri metai arba šaldytuvą didesnį pirkdavome, arba tvartus statydavome“, – sako Dalia.
Didžiajame tvarte laikoma net 740 melžiamų karvių. Po rekonstrukcijos įrengtos guoliavietės, o šalia – lauko aikštelė (nuotrauka apačioje)
Naudojosi ES fondų parama
Ūkiui modernizuoti Kairaičiai ne kartą naudojosi ES fondų parama Investuota ir į techniką, ir į gyvulininkystės įrangą. Pagal vieną projektą 2007-aisiais buvo įrengta pirmoji 20 vietų mežimo aikštelė, srutų rezervuaras ir mėšlidė. Prieš penkerius metus įgyvendintas dar vienas europinės paramos projektas – įsigyta 60 vietų DeLaval lygiagretaus melžimo aikštelė.
Karvės melžiamos 60 vietų DeLaval lygiagretaus melžimo aikštelėje
„Savo jėgomis pastatėme priestatą, kuriame įrengėme melžimo aikštelę. Melžykla sujungė du melžiamų karvių tvartus – 740 ir 240 vietų“, - vardija nuveiktus darbus ūkininkė. Ūkyje yra ir užtrūkusių, pereinamojo laikotarpio karvių, telyčių fermų, veršidžių. Kairaičiai iš viso laiko 2 000 galvijų, daugiausia holšteinizuotų Lietuvos juodmargių, pirktos ir veislinės telyčios iš Vokietijos.
Jau keleri metai iš eilės Kairaičių šeimos ūkis pripažįstamas didžiausiu pieno gamintoju Lietuvoje ir gauna konkurso „Pienės“ apdovanojimą. „Tai apdovanojimas, kuris skiriamas daugiausiai pieno pagaminančiam šeimos ūkiui. Na vis laimime, kol kas per 10 metų dar niekas neaplenkė”, - šypsosi ūkininkė. Kairaičių ūkis per dieną parduoda 30 t pieno, karvių primilžiai siekia vidutiniškai 9 500 kg per metus.
Pakeitė gyvulių laikymo technologiją
Anksčiau Kairaičiai melžiamas karves laikė ant gilaus kraiko, tačiau neseniai šią technologiją pakeitė guoliavietės. Pasak Dalios, su kraikiniu mėšlu buvo labai daug reikalų: kol tvartai buvo valomi, karves reikėdavo kažkur suginti, kol būdavo sugintos, negalėdavo ėsi, o ir šis darbas atimdavo daug brangaus gyvulių augintojų laiko. „Dabar joms laisvė, kada nori – guli, kada nori – eina paėsti ar atsigerti. Ir joms gerai, ir mums, nes darbo gerokai mažiau“, - džiaugiasi pokyčiais sutuoktiniai.
Dar viena labai kasdienius darbus palengvinusi Kairaičių ūkio naujovė – pašarų mišinių pristūmimo robotai, kurių yra net trys, du iš jų įsigyti prieš gerą mėnesį. „Didžiąjame tvarte dirba du, kitame – vienas. Jie patys automatiškai pagal programą kelis kartus per dieną pristumia pašarus. Karvės juk labai smalsios, kai jie važiuoja, iš karto keliasi, eina žiūrėti, kas čia naujo, kas skanaus. Gal ir primilžiai dar padidės, kai karvės dažniau paės“, - svarsto ūkio savininkė. Pašarų pristūmimo robotai į pakrovimo stotelę pasikrauti taip pat nuvažiuoja patys.
Automatiškai dirbantys DeLaval pristūmimo robotai, tikimasi, padidins karvių primilžius
Kairaičių ūkyje pašarų mišiniai gaminami ir dalijami savaeigiu pašarų maišytuvu-dalytuvu BvL. „Pašarų maistingumą nuolat tiria ir racionus sudaro Respublikinis veterinarijos aprūpinimo centras (RVAC). Jei matome, kad trūksta baltymų – perkame sojas ar rapsus, jei riebalų – apsaugotuosius riebalus. Netrūksta racionuose ir mineralų, nes ir juos perkame. Prieš veršiavimąsi karves palepiname maistingesniais pašarais“, - apie karvių šėrimą kalba ūkininkė.
Gyvuliai šeriami viso raciono pašarų mišiniais, kuriuos ruošia savaeigis BvL pašarų maišytuvas-dalytuvas
Kairaičiai rūpinasi ir aplinka, kurioje laikomi gyvuliai. Dalios teigimu, karvidžių mikroklimatui pagerinti ir nemaloniems kvapams mažinti naudojami probiotikai, kurie išpurškiami tvartuose. Kvapų emisijoms mažinti ir tręšimui organinėmis trąšomis efektyvinti, Kairaičiai šiemet įsigijo savaeigę strutų įterpimo mašiną Oxbo AT5104 LNMS. Ūkininkai skaičiuoja, kad viena karvė per parą išskiria apie 80 l srutų. „Kiekiai iš visos bandos tikrai dideli. Šį pavasarį su naujuoju srutų įterptuvu ištręšėme 14 000 l organinių trąšų. Mašinos darbas ir greitis labai įspūdingas, – į pokalbį apie techniką įsiterpia jauniausios Kairaičių dukros Ievos vyras Marius Skučas. – Dirba ir greitai, ir kokybiškai. Jei logistika tvarkingai sudėliota, per 8 val. galima 1 000 m3 srutų įterpti. Bet visų svarbiausia per tręšimą šiemet nesulaukėme nei vieno skambučio dėl nemalonių kvapų.“
Mariaus teigimu, tokio tipo savaeigės srutų įterpimo mašinos ūkis pradėjo dairytis pernai. Rinkosi iš keturių gamintojų technikos. „Oxbo konstrukcijos komponentai mums yra žinomi, kad ir pavarų dėžė (bepakopė ZF CVT) ar variklis (6 cl. Scania DC13 313A). Kai žinai konstrukcijos sudedamąsias dalis, jų kokybę, rinktis paprasčiau“, – teigia jis. Anksčiau srutos buvo laistomos kaip ir daugumoje ūkių – srutvežiais. „Kaip sakoma – švirkštu į dausas“, – juokiasi Marius. Su Oxbo AT5104 LNMS srutos gali būti įterpiamos kintama norma pagal derlingumo žemėlapius. Kairaičiai tyrė ir pačių srutų kokybę, kad tręšimo norma būtų apskaičiuota kuo tiksliau, tad tikimasi gerokai sumažinti mineralinių trąšų kiekį.
Oxbo AT5104 LNMS (405 kW/550 AG) srutas gli įterpti kintama norma
Mariaus teigimu, privalumų organines trąšas įterpiant savaeige mašina yra ir daugiau. „Darbai turi būti atlikti optimaliausiu laiku. Būdavo, kad terminai spaudžia, o oro sąlygos kokios gali būti blogiausios. Klampojame dirvose, gadiname jų struktūrą, nes kitos išeities nėra. Dabar be baimės galime palaukti palankesnių sąlygų ir darbus atlikti greitai be žalojančio poveikio dirvai“, – tvirtina Marius.
„Fendt“ ir „Claas“ prekės ženklų fanai
Dalia pabrėžia, kad didžiausias technikos žinovas ir idėjų generuotojas Marius. „Technika – jo stichija. Mariui tai labai įdomu, jis labai įsigilina ir daug darbų ir savo, ir mūsų ūkyje daro pats“, – žentą giria Dalia. Panašu, kad A. Kairaičio ir žento skoniai dėl technikos labai sutampa. Pirmąjį Fendt 933 Vario traktorių Aidas įsigijo dar 2007 metais. „Važiavau pirkti 120 AG pajėgumo Fendt traktoriaus. Kalbėjome su atstovu, kalbėjome ir prikalbėjome iki tuo metu galingiausio 300 AG modelio, kuris dirba ir šiandien“, – prisimena Aidas.
Fendt traktorių fanas yra ir Marius. „Esame pabandę ir vienokių, ir kitokių prekės ženklų, bet Fendt traktoriai užkariavę mūsų širdis. Gal tai lemia ir pripratimas, bet kai susiklosto geri santykiai su atstovu, kai supraname vieni kitus iš pusės žodžio, o ir visi ūkio operatoriai persėdę iš galingesnio į mažesnio galingumo modelį ar atvirkščiai, neturi jokių valdymo sunkumų, tai kam blaškytis“, – argumentuoja Marius.
Vienas iš 15 Fendt traktorių - neįprastos juodos spalvos. Tai vienas iš Lietuvoje retų ribotos „Black Edition“ serijos Fendt 936 Vario (vardinė neto galia pagal ECE R24 standartą – 343 kW/330 AG) traktorių
Fendt traktorių gama Kairaičių ūkyje nuolat didėjo, naujausias pirkinys – vokiečių gamintojo flagmanas 1050 Vario (380 kW/517 AG)
Po pirmojo 933 Vario buvo įsigytas 820 Vario, trečiasis – nestandartinės juodos spalvos 936 Vario. „Ir taip ta gama plėtėsi, nauji buvo vis galingesni. Šiandien labai džiaugiamės dviem 1000 Vario serijos traktoriais – 517 AG 1050 Vario modeliais, kurie dirba jau treti metai. Ūkyje neatsirastų operatoriaus, kuris pasakytų, kad mašina nepavykus. Tai tobulas traktorius“, – tikina Marius. 1000-tukai naudojami laukams įdirbti, sėjai. Jie agreguojami su 6,0 m darbinio pločio juostine Horsch Focus sėjamąją, su kuria rapsai sėjami tiesiai į ražieną, su diskiniu 8,25 m darbinio pločio skutikliu Väderstad Carrier ir 5,0 m darbinio pločio noraginiu Väderstad Top Down. Tarpiniai augalai, žolės sėjami Väderstad Spirit sėjamąja. „Ji labai pagelbsti ir rudenį, sėjant kviečius ir kvietrugius“, - priduria Marius.
Mariaus Skučo nuomone, Horsch Focus – šiai dienai geriausia sėjamoji rapsų sėjai į ražieną
Nesiblaško Kairaičiai ir dėl kombainų gamintojų. Ir javų kombainai, ir savaeigis pašarų smulkintuvas – Claas prekės ženklo. „Kaip ir su Fendt traktoriumi, pirmas įsigytas kombainas buvo kompanijos „Claas“. Važiavo pas mus rodyti ir kitų kompanijų derliaus dorojimo technikos, bandėme tikriausiai visų gamintojų, bet gal ir šiuo atveju pripratimas nugalėjo, o gal tiesiog Claas technika yra gera“, – aiškina Kairaičiai.
Iš trijų Kairaičių ir Skučų ūkyje dirbančių Claas Lexion naujausias - Claas Lexion 8700, su kuriuo pats Marius kulia jau trečią sezoną. „Patikėkite, šita mašina tobulybių tobulybė. Viską pats daro, reguliojasi pats, užduoti parametrus, ir jis pats nustato ir greitį, ir sureguliuoja kitas darbines dalis, priklausomai nuo faktinių kūlimo sąlygų“, – giria kombainą M. Skučas. Jo skaičiavimu, su trimis kombainais per dieną didžiausias nukultas plotas siekia 100 ha. Marius įsitikinęs, kad rekordas būtų didesnis, jei būtų dideli laukų masyvai. Iš 1 000 ha Kairaičių ūkio ploto didžiausias laukas yra 110 ha. „Yra laukelių ir po 10, ir po 2 ha. Nusikabinti, užsikabinti pjaunamąją, pervažiuoti, viskas užtrunka“, – teigia Marius.
Pasak Mariaus, hibridinis didelio laidumo Claas Lexion 8700 – tobulas kombainas, kuris per javapjūtę viską daro pats, tereikia nustatyti režimą (viršuje). Kiti du – vidutinio laidumo klavišiniai Claas Lexion 670 (apačioje)
Ūkininkai pardavimui augina 320 ha kviečių, 140 ha rapsų, gyvulių pašarams sėja 120 ha kvietrugių, 150 ha kukurūzų, likusiame plote auginami žoliniai pašarai, pievos. „Auginame ir dobilų, ir liucernų“, – priduria Aidas.
Savaeigis pašarų smulkintuvas Claas Jaguar 850 naudojamas ir kukurūzams doroti
Gyvulininkystės ūkyje šiaudai labai reikalingi, tad jiems presuoti pasirinktas galingas stačiakampių ryšulių presas, beje taip pat pagamintas „Claas“. „Quadrant 5300 RC dirba labai trumpai, bet padaro labai daug. Sakyčiau tris ritinių presus atstoja vienas stačiakampių ryšulių presas“, – įsitikinęs Marius. Koks presas bus naudojamas šiaudams presuoti, anot Mariaus, priklauso nuo oro: jei nusimato lietus presuojama dviem kintamos kameros Fendt Rotana 160V ritinių presais, o jei orai palankūs – šiaudai rišami į stačiakampus ryšulius. „Jei matome, kad lis, stačiakampių ryšulių geriau negaminti, tada naudojame ritinių presus. Ant ritinių gali lyti, nes vanduo nuo tinklelio nubėga kaip nuo žąsies. O jei prigaminę ryšulių ir nusimato lietus, turime skubėti juos sukrauti į kūgį ir uždengti, nes jie kitaip nei ritiniai – užlijus neturi jokios apsaugos nuo drėgmės“, – šiaudų presavimo niuansus akcentuoja Marius.
Stačiakampių ryšulių presas Quadrant 5300 RC dirba trumpai, bet padaro labai daug
Ir javapjūtė, ir pašarų gamyba vienodai svarbūs darbai
Kas svarbiau gyvulininkystės ūkyje, kuriame dalis ploto skiriama pardavimui auginamiems grūdiniams augalams, Aidas atsako, kad abu darbai vienodai svarbūs. Tad ir technikos įsigyta pakankamai – ne tik tam, kad darbai greičiau ir laiku būtų padaryti, bet kad ir žmonėms būtų komfortiška dirbti.
„Per sezoną 15 tūkst. tonų pašarų pagaminame. Turime penkias tranšėjas. Reikia ir kukurūzų siloso, šienainio, ir kombinuotų daug sušeriame. Vadinamosios žarnose grūdainį gaminame. Koncentratams traiškyti naudojamės partnerių paslaugomis“, – aiškina A. Kairaitis. Pasak jo, verstis vien tik augalininkyste tokios prastose žemėse – būtų pasmerkti ūkį bankrotui. „Žemės čia tinkamos tik pušynams, kai kas dar stebisi, kad mes grūdines kultūras sėjame, bet kai pageriname dirvas organinėmis, papildome mineralinėmis trąšomis, pavyksta gana normalius derlius gauti. Kviečių prikuliame apie 6 t/ha, rapsų per 4 t/ha”, – dėsto ūkio šeimininkas. Apie kitą ūkio kryptį, niekada negalvojo ir Dalia: „Gerose žemėse gyvulininkyste niekas neužsiima ir jei ne gyvuliai, jų mėšlas, kuriuo tręšiame augalininkystės plotus, ir tokių grūdinių kultūrų derliaus nebūtų“.
Ūkininkų teigimu, darbai mišriame ūkyje niekad nesibaigia. Pašarų gamybą keičia javapjūtė, žemės dirbimas, sėja, tarp šitų darbų tenka ankštinius augalus sudoroti, paskui kukurūzus, o kur dar tręšimas, purškimas. „Nuolat kažkas vyksta, nėra laiko galvoti, kad kažkas blogai“, – sako Dalia.
Žolinių pašarų gamyboje labai našiai dirba Krone kompleksas, sudarytas iš trijų žoliapjovių, su kuriuo agreguojamas 200 AG traktorius. „Grėblį pasirinkome netradicinį. Labai pasiteisino rinktuvinis grėblys. Jį rinkomės iš kelių gamintojų parodoje Hanoveryje. Ūkyje rinktuvinis grėblys dirba jau penkti metai“, – skaičiuoja Marius.
Purškimo darbus atlieka du savaeigiai Horsh Leeb purkštuvai
Nors gyvulininkystės ūkyje arimas būtinas organinėms trąšoms užarti, Kairaičiai dalyje ploto taiko ir minimalaus žemės dirbimo bei tiesioginės sėjos technologijas. „Kasmet ariame 400–500 ha, vis kitus laukus, kuriuos užsėjame pievomis, dobilais. Siekiant sutaupyti laiko rapsus sėjame į ražieną po kviečių, kuriuos sėjame po dobilų. Tokia augalų rotacija“, – aiškina Marius.
Galingas ratinis Claas Torion 1914 krautuvas naudojamas sunkiems krovos darbams, silosui tranšėjose slėgti
Naujas projektas – ne už kalnų
Jei viskas klostysis kaip suplanuota, dar šį spalį Kairaičių ūkyje pradės veikti mikrobiodujų jėgainė, kurioje biodujos bus gaminamos iš srutų. „Būsime antras tokią bioelektrinę pastatęs ūkis Lietuvoje. Be to, ko gero vieninteliai įrengsime mėšlo pasterizatorių-separatorių, kuris mėšlą ne tik separuos, bet ir apdoros temperatūra, kad būtų nukenksminti žalingi mikroorganizmai. Mikrobiodujų jėgainėje išgauta elektra bus naudojama ūkio reikmėms – melžimui, pieno aušinimui, grūdų džiovyklai ir viskam, kam reikalinga elektra, o separuotas mėšlas guoliavietėms kreikti“, – planais dalijasi Marius.
Jo teigimu, nors skamba ir labai sudėtingai, pastatyti tokio tipo jėgainę neužtrunka, nes konstrukcija modulinė: „Rezervuarą surenki kaip kokį Lego konstruktorių, uždedi kupolą, prijungi vamzdžius ir vidaus degimo variklius, kurių blokas įrengtas konteineriuose, štai ir visos statybos“, – dėsto Marius.
Techniką prižiūri savo jėgomis
Nors technikos parkas ir labai didelis, Kairaičiai stengiasi ją prižiūrėti savo jėgomis. „Ką sugebame, darome patys, o sugebame tikrai labai daug, ko nesugebame, kreipiamės pagalbos į atstovą“, – tikina M. Skučas.
Kairaičių ūkyje dirba iš viso 45 žmonės, iš jų su traktoriais – 14. Mariaus teigimu, nors buvo sudėtingas laikas, bet pandemija labai daug ko išmokė ir supaprastino technikos remontą bei priežiūrą. „Per COVID pandemiją išmokome nevažiuoti niekur ieškoti detalių, detalių paiešką ir užsakymą pradėjome daryti tiesiog telefonu. Padarai nuotrauką, ko reikia, nusiunti atstovui, jis operatyviai detalę išsiunčia, kitą dieną jau važiuoji jos pasiimti. Labai greitai viskas vyksta, geriau ir būti negali“, – tvirtina Marius.
Dalyvauja ir kultūrinėje veikloje
Kazlų Rūda per pastaruosius metus išgarsėjo vienu unikaliu muzikiniu projektu, kurį inicijavo Kairaičių kaimynystėje Kazlų Rūdoje prieš beveik dešimt metų šaknis įleidę operos solistai Liudas Mikalauskas ir Egidijus Bavikinas. Rugpjūtis Kairaičiams ypatingas mėnuo ne tik dėl į aruodus pilamo grūdų derliaus. Vos nukūlus kviečius ir supresavus šiaudus, imamasi neįprasto darbo – šiaudų arenos statybos. „Slow Arena“ – jauki ir ypatinga vieta, kurioje savo kūrinius atlieka ne tik šios arenos sumanytojai. Beje, į L. Mikalausko ir E. Bavikino pasirodymus bilietai išparduodami akimirksniu. „Slow Arena“ gali sutalpinti per 1 000 žiūrovų.
„Šiemet statėme didesnę sceną. Sunaudojome apie 150 stačiakampių ryšulių ir apie 300 šiaudų ritinių. Pirmą kartą arena buvo statoma, pasibaigus javapjūtei, anksčiau į koncertus eidavau vos ne tiesiai iš kombaino“, – juokiasi Marius. Šiaudinei koncertų salei pastatyti pakanka vos dviejų dienų, nes į darbus įsitraukia visi.
„Slow Arena“ – unikalus muzikinis Lietuvos projektas
Jauniausioji Kairaičių dukra Ieva su sutuoktiniu Mariumi Skuču
Statant ne tik ją, bet ir visuose ūkio darbuose, labai padeda vyriausias Mariaus sūnus septintokas Danielius. Pasak Mariaus, jis jau viską moka. „Reikėtų jo paties paklausti, ko nemoka. Dirba viską“, – Marius pasidžiaugia, kad Skučų atžala eina tuo pačiu, kaip ir tėvai, seneliai, keliu. Beje, pats Marius, Kairaičių ūkyje dirba taip pat nuo mažens, kartu su dėde buvo nuolatinis pagalbininkas, tad žino ūkį kaip penkis savo pirštus.
Mariui net neprašomas visada padeda vyriausias sūnus Danielius
Darbštumas – visų Kairaičių genuose
Dalia pasidžiaugia didele šeima, kurios visi nariai myli darbą kaime. „Dar vienas anūkas, kitos dukters Daivos sūnus Adomas irgi visada siūlosi padėti, ypač talkina per javapjūtę. Jos vyras Rimantas irgi dirba mūsų ūkyje prie technikos. Visos dukros įkūrė savo ūkius. Arčiausiai už 4 km, ūkininkauja Ieva su vyru, kiek toliau už 7 km mėsinių galvijų auginimo ūkį įkūrė Daiva su vyru, o vidurinioji Irma su vyru Vandžiogaloje verčiasi augalininkyste. Per šventes mūsų labai daug susirenka“, – juokiasi Dalia.
Darbštumas Kairaičių šeimoje perduodamas iš kartos į kartą. „Mes dirbome 10 metų be jokių atostogų, be šeštadienių ar sekmadienių, be jokių laisvadienių. Dukros visada būdavo kartu, gal todėl ir jos tokios darbščios užaugo, – spėja Dalia. – Labai gerai, kad visi vaikai liko Lietuvoje, visi čia dirba, ir mums ramu, ir šaliai gerai, kad jos piliečiai nepalieka gimtinės“.
Paklausta, kuo rūpinasi dabar, kai verslas patikimose rankose, ūkio pradidininkai, Dalia atsako, kad yra ir jiems ką veikti. „Aš po senovei apie gyvulius. Pastaruoju metu Aidas kaip tiekėjas, tai tas sulūžo tai anas. Vieni dirba, kiti lekia dalių parvežti, dar kiti remontuoja. Yra darbų visiems“, – teigia D. Kairaitienė, tačiau dabar, kai tiek darbščių žmonių versle, jau galima ir atostogomis ramiai pasimėgauti. „Visi padedame vieni kitiems ir vieni kitus išleidžiame atostogų. Kadangi, aš labiausiai mėgstu keliauti, tai dažniausiai mane išleidžia atostogų“, – juokiasi Dalia.
PROFI LIETUVA 2024-3
