Henrikas Bertulis, vieno didžiausių Biržų rajone augalininkystės ūkio savininkas, gausų savo technikos kiemą juokais vadina muziejumi. Išties, jame apstu ne tik naujos žemės ūkio technikos, bet tokios, kuriai jau daugiau kaip 30 metų. Ir ji nėra pavargusi: prižiūrėta, tvarkinga, atliekanti kai kuriuos lengvus darbus.
.jpg)
Henriko Bertulio ūkininkavimo patirtis – 32 metai
Pasikliovė nuojauta
Paklaustas, kiek metų ūkininkauja, žodžio kišenėje neieškantis Henrikas šmaikštavo: „Kai pradėjau, buvau jaunasis ūkininkas, o dabar esu jaunasis pensininkas“. Priimdamas vieną svarbesnių gyvenime sprendimų, Henrikas sako pasikliovęs nuojauta, kad kažkas turėtų keistis. „Galų gale mačiau, kad žmonės sovietiniame kolūkyje jau nebenori dirbti, stengdavosi ką įmanoma parsitemti į namus, matyt, jie irgi jautė santvarkos pabaigą. O tie, kurie netikėjo, kad ji keisis, labai pralošė. Laikėsi iki paskutinių, kol buvęs Švyturio kolūkis skilo į keturias bendroves, kurios irgi vėliau išsiskirstė“, – prisimena praeitį H. Bertulis.
Pabaigoje bendrovėse beveik nebeliko turto ir ką dalintis. Tie, kurie išėjo pirmieji, už kolūkinius pajus gavo gyvulių, grūdų, technikos, pastatų, fermų. Jiems buvo lengviau įsikurti.
Pradžia – entuziazmas ir šaltas dušas
H. Bertulio ūkininkavimo pradžia – 1990 m., kai pagal Valstiečio ūkio įstatymą gavo 50 ha valstybinės žemės nuomai. Biržų rajone jis nebuvo nei pirmojo, nei antrojo ar trečiojo ūkininko pažymėjimo savininkas. „Jei neklystu, mano pažymėjimo numeris – 53, jie buvo pradėti rašyti Biržų rajone įsikūrus ūkininkų sąjungai“, – prisiminė žemdirbys.
Nemunėlio Radviliškio seniūnijoje H. Bertulis ūkininkauti pradėjo antras, po Andriaus Šerno. Nuvažiuodavo pas jį pasitarti, pasimokyti. Tačiau Andriui nelabai pasisekė, todėl Henriką galima laikyti ūkininkavimo pradininku seniūnijoje.
Su šypsena H. Bertulis prisimena ir pirmųjų žemės ūkio naudmenų įsigijimą. Nuvažiavo į Biržų rajono Žemės ūkio valdybos žemėtvarkos skyrių, nes ketino susigrąžinti senelio turėtus 18 ha. Prieš rašydamas prašymą, užėjo pas Biržų vykdomojo komiteto pirmininką Vytautą Zurbą, kuris anksčiau vadovavo „Švyturio“ kolūkiui. „Ten buvo mano senelio žemė, sakau: ar verta man tą žemę imti, technikos neturiu, pinigų neturiu, nes neseniai buvau nusipirkęs žiguliuką. Vytautas padrąsino: imk, nebijok, padėsime. Tuo metu jau galiojo Valstiečių ūkio įstatymas, todėl patarė rašyti prašymą dėl 50 ha valstybinės žemės nuomos 99 metams, sakydamas, kad senelio žemė neprapuls“, – pasakojo ūkininkas.
Po kelių dienų atvažiavo Biržų rajono žemėtvarkos skyriaus vadovė Palmyra Prašmantienė ir žemėtvarkos specialistė Alma Valkiūnienė, pamatavo. „Kai pamačiau tą plotą, stovėjau, žiūrėjau ir galvoje sukosi vienintelė mintis: ką aš su ja darysiu? Jau 15 arų bulvių pasodinti ir nusikasti buvo ką veikti, o čia 50 ha!“, – pirmą šaltą dušą prisiminė Henrikas.
Kainos buvo patrauklios, atsiskaityti leidžiama investiciniais čekiais, todėl pradedantysis ūkininkas ryžosi žemę išsipirkti. „Esu paskaičiavęs, kad 10 ha žemės, mokant investiciniais čekiais, kainavo tiek pat, kiek viena galinė Belarus traktoriaus padanga. O dabar už 1 ha žemės galima nusipirkti veikiantį Belarus traktorių, nes Biržų rajone, kurio žemės priskiriamos prie geresnių, 1 ha kainuoja apie 7 tūkst. eurų“, – šypsojosi pašnekovas.
Pašnekovas džiaugėsi: jam ūkininkavimo pradžia nebuvo sunki, nes iš visų pusių jautė palaikymą. „Tiesa, kaimynai kartais pridėję pirštą prie smilkinio pasukiodavo, galvodami, kad inžinieriukui tikriausiai stogelis pavažiavo. Mat, anksčiau ūkyje dirbau vyriausiuoju inžinieriumi“, – šypsojosi pašnekovas.
Ypač daug pagalbos jis sulaukė iš tuometinio Švyturio kolūkio ir jo pirmininko Vytauto Džėjos. „Esu jiems už tai dėkingas. Teko girdėti, kad kitur kolūkių pirmininkai ne tik nepadėjo pradedantiems ūkininkams, bet dar ir trukdė. Man išties pasisekė“, – tvirtino pašnekovas.
Kainų įdomybės ir „rusiškasis SAPARD“
Vienas iš kolūkio valdžios geranoriškumo ir palaikymo gestų – 1991 m. Švyturio kolūkis Henrikui suteikė garantą imant Žemės ūkio banko kreditą. „Tuo metu aš neturėjau ką užstatyti. Gavęs banko paskolą – 25 tūkst. rublių, iš „Biržų žemtiekimo“ nusipirkau naują MTZ-82 traktorių su priekaba. Kainos tada buvo įdomios: naujas, tik ką su didele kabina pradėtas gaminti traktorius MTZ-82 kainavo 6 tūkst. rublių, o 4 tonas galinti gabenti priekaba – 12 tūkst. rublių. Nori pirk, nenori nepirk, bet kainos augo kas savaitę“, – prisiminė ūkininkas.
Senais sovietiniais MTZ-80/82 markės traktoriais prižiūrimos šalikelės, griovių kraštai, juos ūkio darbuotojai naudoja asmeniniuose daržuose
Dar prieš įsigyjant šiuos pirkinius, Henrikas su tėčiu žiguliuku važiavo pirkti senos technikos į Baltarusiją. „Buvo naktis, aš miegojau, o tėtis vairavo. Tamsu, užrašų nesimatė, tai atsidūrėme Rusijoje. Užsukome į pirmą pasitaikiusį ūkį. Ten mus gerai priėmė pats Prosvet tarybinio ūkio direktorius, jis buvo nusiteikęs pozityviai, žinojo kad Baltijos šalyse jau buvo prasidėjusi privatizacija. Paklausė, ko mums reikia. Ko prašėme, tą ir nebrangiai nusipirkome. Technika buvo naudota, bet dar dirbanti. Krovinine jų Kolchida įsigytus pirkinius – traktoriuką T-25, bulviakasę, žoliapjovę KS-2,1, grėblį-vartytuvą JUL-4,1, kultivatorių KPS-4,1 – nemokomai atvežė į Lietuvą. Aš tai vėliau pavadinau „rusiškuoju SAPARD“, – šmaikštavo pašnekovas.
Vėliau dar keletą kartų Henrikas važiavo apsipirkti į Rusiją. Atsivežė naują purkštuvą, trąšų barstomąją ir tankinimo volą, keletą senų MTZ-50 traktorių. „Pirkti buvo naudinga, nes pas mus rusiškas rublis jau buvo nuvertėjęs, o ten – dar stabilus. Pavyzdžiui, nuvežęs į Rusiją 5 tonas bulvių, nusipirkau naują MTZ-80 traktorių, o už 20 tonų kviečių – naują vikšrinį traktorių DT-75M. Tiesa, reikėjo primokėti į vokelį, tokie tuomet buvo barteriniai mainai“, – pasakojo H. Bertulis.
Kai jau turėjo du naujus Belarus ir vieną vikšrinį traktorių, ūkininkas galvojo, kad jų jam užteks visam gyvenimui. Bet praėjo vos keleri metai ir jų jau nebepakako, nes padidėjo dirbamos žemės plotai. Situaciją palengvino už pajus iš kolūkio gautas Kirovas K-700, du T-150 K, priekaba. Tuo metu kiti pajininkai nenorėjo didelių traktorių ir priekabų, kariavo dėl mažesnių traktoriukų T-25, T-40 ar MTZ-80. Tokius H. Bertulis jau turėjo, todėl nebrangiai įsigijo didelius.
Palaipsniui ūkininkas didino ir dirbamos žemės plotus. „Tada buvo daug laisvos žemės ir mažai norinčių ją pirkti. Hektaro kaina svyravo nuo 400 iki 1 000 litų. Suprantu, kaip sunku dabar jauniesiems ūkininkams įsikurti, kai žemės kaina pakilusi iki 6-8 tūkstančių eurų už hektarą, kombainas kainuoja beveik milijoną eurų, o didelis traktorius – apie pusę milijono eurų“, – samprotavo pašnekovas.
Derlius saugomas Lenkijos gamintojo BIN grūdų saugyklose, talpinančiose 4 tūkst. tonų grūdų
Parama leido šoktelėti į kitą lygį
2003 m. į ūkį jau pradėjo važiuoti pažangi vakarietiška technika, ją H. Bertulis įsigijo pasinaudojęs SAPARD programa. Paraiškos techninę dalį parengė pats ūkininkas, o ekonominę – buhalterė Aldona Kubilienė.
„Patekęs paraišką tris naktis nemiegojau, vis mintijau: kad tik nepasirašytų. Numatyta investicija buvo virš milijono litų, nei pinigų, nei užstato skolintis iš banko neturėjau. Užstačiau namą, bet tvoros netvėriau, nežinojau, kuo viskas baigsis. Bet rizika pasiteisino: pradėjo veikti Valstybinis paskolų fondas, pasitaikė palankūs, derlingi metai, tad kreditą nesunkiai sugrąžinau. O ir parama buvo palankesnė, 60 % intensyvumo“, – pasakojo pašnekovas.
Pirmasis į ūkį atriedėjo John Deere 6920 (vardinė neto galia – 110 kW/150 AG). Tuo metu jis atrodė labai didelis, o dabar augalininkystės ūkio savininkas jį jau vadina mažiuku. Jis tebėra ūkyje ir vis dar tarnauja nesunkiuose darbuose. Pagal SAPARD programą ūkininkas taip pat įsigijo VII laidumo klasės kombainą John Deere 9660 WTS (didžiausia neto galia – 205 kW/279 AG), skutiklį, prikabinamą purkštuvą Hardi Commander 2800, augalinių liekanų smulkintuvą, apverčiamąjį plūgą.
Ūkininko technikos kiemas mirga spalvomis, tačiau traktorių flotilė iš vieno tiekėjo – John Deere. H. Bertulis turi šešis įvairių modelių John Deere traktorius, įskaitant tris didelės galios klasės modelius: 8110 (147 kW/200 AG), 8430 (217 kW/295 AG) ir 8335R (237 kW/322 AG)
Technika keitėsi pagal taikomas technologijas
Metams bėgant ūkyje keitėsi technologijos, o su jomis – ir technika. Iš pradžių buvo dirbama tradiciškai, taikoma ariminė technologija: ariama, kultivuojama ir sėjama įprasta sėjamąja.
Kai pradėjo populiarėti neariminė technologija, rengdamas paraišką paramai, ūkininkas į ją ir susitelkė. „Vargome penkerius metus (tiek trunka įsipareigojimai Nacionalinei mokėjimo agentūrai pasinaudojus parama – red. pastaba). Nors technika buvo nauja, pradėjo mažėti dirvožemio derlingumas. Dirvų jau nebearėme, todėl reikėjo naudoti daugiau augalų apsaugos priemonių kovai su piktžolėmis ir kenkėjais. Atvažiuodavo konsultuoti profesorius Albinas Šuliauskas, docentas Vytautas Liakas. Jie skatino neatsisakyti neariminės technologijos, skaičiavo sliekus ir humusą, bet niekas nepadėjo. Vis dėlto, šeštaisiais metais įsigijau naujus apverčiamuosius devynių ir penkių korpusų plūgus: Kuhn Challenger ir Vogel&Noot. Taip vėl grįžome prie arimo. Pavyko ne tik išlyginti laukus, bet ir geriau sukovoti su piktžolėmis, pradėjo augti derlingumas,“ – patirtimi dalijosi žemdirbys.
Dabar Henrikas taiko mišrų būdą: dalį laukų aria, dalį – ne. „Net ir nearti laukai atrodo gražiau, lygesni. Tai dviejų didesniu gyliu galinčių dirbti skutiklių – noraginio Väderstad TopDown ir diskinio Lemken Rubin 6.0 – nuopelnas. „Prieš 20 metų skutikliai buvo skirti tik sekliam dirvos dirbimui, susidarydavo podirvio padas, nepraleidžiantis drėgmės. Biržų rajone vyrauja priemoliai, todėl greičiausiai dėl to ir buvo sumažėjęs derlingumas, nes tokiai dirvai reikia arimo arba gilaus skutimo“, – neabejojo pašnekovas.
Vasarojų ūkininkas sėja tik į artas dirvas. Pavasarinei sėjai H. Bertulis John Deere 8430 traktorių agreguoja su 6,00 m darbinio pločio universalia pneumatine sėjamąją Väderstad Spirit 600S, tinkama sėjai tiek po arimo, tiek po minimalaus dirvos dirbimo
Jo žodžiais, vasarą, nukūlus žieminius kviečius ar miežius ir nuskutus ražieną, žieminius rapsus galima sėti ir be arimo, po vasarinių rapsų du kartus nuskutus sėjami žieminiai kviečiai, o vasarojų ūkininkas sėja tik į artas dirvas. Vis dėlto neartas laukas pradžioje, kol nesunaikintos piktžolės, Henrikui vis dar atrodo negražus.
„Dabar daug nežinomybės, nepasitenkinimo dėl naujų žalinimo, dirvos tausojimo, kraštovaizdžio gerinimo reikalavimų, kurie bus įvedami nuo 2024 m. Kol kas dar niekas negali tiksliai paaiškinti naujų Geros agrarinės ir aplinkosauginės būklės taisyklių. Pagal jas, gražų kraštovaizdį sukurs laukuose paliktos akmenų krūvos, piktžolių pilni krūmynai, kuriuos rekomenduojama palikti dirbamose žemėse, jie turi būti aukštesni nei 1 metras. Reikės palikinėti derlingos žemės juostas palei melioracijos griovius, upes, upelius, kitus vandens telkinius“, – apmaudo neslėpė ūkininkas.
New Holland LB 115B ekskavatorius, parkuojamas prie senos technikos, yra viena naujesnių į ūkį atkeliavusių mašinų
Žemės ūkio mašinų parkas – su atsarga
Ūkininkas nelabai apgailestauja, kad jau negali gauti paramos technikai, nes pritrūksta balų. Pirmumas teikiamas jauniesiems ūkininkams, gyvulininkystės ūkiams, o taip pat ekologiškai ūkininkaujantiems ūkiams. Vis dėlto tenka atsinaujinti, nes, H. Bertulio žodžiais, keičiasi technologijos, kyla technikos lygis.
Naujausi ūkio pirkiniai – John Deere 6195M (vardinė bruto galia pagal EC 97/68 standartą – 143 kW/195 AG) traktorius ir prikabinamas Amazone UX 5201 Super purkštuvas su 30 metrų pločio purškimo sija. Abu atkeliavo užpernai ir kol kas lūkesčius pateisino su kaupu. Anksčiau purškimu rūpinosi keturi žmonės, dabar tą patį darbą, net greičiau ir kokybiškiau, padaro du. Tai, pasak Henriko, padeda išspręsti darbuotojų trūkumo problemą.
Ūkininkas labai patenkintas prikabinamu Amazone UX 5201 Super purkštuvu su 5 600 l talpos purškiamojo skysčio rezervuaru ir 30 metrų pločio purškimo sija. Anksčiau purškimu rūpinosi keturi, dabar tą patį darbą, net greičiau ir kokybiškiau, atlieka du darbuotojai
Nors turi šešis įvairių modelių, palyginti nesenus, John Deere traktorius, du Claas javų kombainus (VII laidumo klasės Lexion 550 ir VIII laidumo klasės pusiau vikšrinį Lexion 760 TT), prikabinamą purkštuvą Amazone UX 5201 Super, New Holland LB 115B ekskavatorių, teleskopinį krautuvą Dieci, kuris, pasak žemdirbio, ūkyje yra labai reikalingas, ir daug įvairių prikabinamų padargų, savo turimos technikos kiemą H. Bertulis vadina technikos muziejumi.
Javapjūtės laukia tu Claas javų kombainai: klasikinis, 6 klavišinius kratiklius turintis Lexion 550 ir pusiau vikšrinis hibridinis Lexion 760 TT su dviem ašiniais separatoriais
Artimiausiu metu ūkininkas naujų pirkinių neplanuoja. 700 ha žemės dirbantis, žieminius ir vasarinius kviečius, miežius, rapsus, žirnius, pupas auginantis Henrikas neslėpė, kad žemės ūkio mašinų ir padargų turi daugiau nei reikia. Tokios pozicijos laikytis verčia tai, jog didelis, modernus ir pavyzdinis ūkis yra toli nuo gamintojų atstovybių ir nuo jų aptarnavimo centrų. Kartais bėdai atsitikus pagalbos laukti tenka ir pora dienų, todėl ir turima daugiau technikos, kad būtų kuo pakeisti sugedusį traktorių. „Jeigu sėjos metu traktorius neveikia dvi dienas, sėja jau labai vėluoja, tai gali turėti įtakos derliui“, – pabrėžė ūkininkas.
Ūkininkas perspėja: gesintuvas – būtinas!
Sena technika, pasak Henriko, – patvari, jai nereikia daug priežiūros, tik laiku pakeisti alyvas ir filtrus. O štai naujai pasitaiko ne tik su elektronika susijusių bėdų. Pernai rugpjūtį, skutant nukultą lauką, traktorių vairavęs operatorius pamatė, kad iš po variklio dangčio veržiasi dūmai. Laimei, jis nesutriko, čiupo traktoriuje buvusį gesintuvą ir pradėjo malšinti liepsną. Kol atvažiavo gaisrininkai, gaisras jau buvo suvaldytas.
H. Bertulis mano, kad gaisras kilo dėl to, kad trūkus tepimo sistemos vamzdeliui, ant įkaitusio turbokompresoriaus patekusi alyva akimirksniu užsiliepsnojo.
Didesnės bėdos išvengti padėjo derliaus nuėmimo metu laukuose laikomas T-150 K traktorius su cisterna XTS 100 , prie kurios yra sumontuota gaisro gesinimo įranga. „Šis senas, iš kolūkio paveldėtas traktorius yra puikios būklės, jame sumontuotas JaMZ variklis, modifikuota pavarų dėžė, todėl dabar jis gali važiuoti didesniu nei 50 km/val. greičiu. Gaisrinės mašinos vaidmuo jam labai tinka, nes laikyti be darbo naują šiuolaikinį, brangų traktorių būtų per didelė prabanga“, – teigė pašnekovas.
Be didelių nuostolių ir laimingai pasibaigusią pamoką patyręs ūkininkas perspėjo ir kitus: visur turi būti veikiantis gesintuvas: ir name, ir automobilyje, ir žemės ūkio technikoje, juk kasmet Lietuvoje ugnis pasiglemžia kelis kombainus, traktorius ir presus.
Tręšiant pasėlius, labai praverčia Mercedes Atego sunkvežimis su hidrauliniu Hiab manipuliatoriumi
Ir nauda, ir širdžiai mielas pomėgis
Pačioje pokalbio pabaigoje ūkininkas atskleidžia, kodėl savo technikos kiemą juokais vadina muziejumi. Mat dėl įvairovės jis neatsisako ir senos sovietinės technikos: dar turi išlikusius tris MTZ-80/82 markės traktorius. Senesne technika prižiūrimos šalikelės, griovių kraštai, ją ūkio darbuotojai naudoja asmeniniuose daržuose, šienauja, atlieka transportavimo darbus. „Nėra būtinybės įsigyti visą naują, brangią techniką, kai galima panaudoti ir senesnes mašinas, kurios ne blogiau atlieka tuos darbus“, – įsitikinęs pašnekovas.
Todėl ūkininkas ir nesinori ūkininkavimo pradžioje įsigytos technikos parduoti už kelis tūkstančius eurų ar atiduoti į metalo laužą. „Juk technika veikia, nesvarbu, kad jai jau daug metų. Retkarčiais panaudoju seną, bet tvarkingą, gražiai atrodantį vikšrinį buldozerį DT-75M, T-25 traktoriuką, o savaeigę šasi T-16 naudoja statybininkai, akmenų rinkėjai“, – pasakojo Henrikas.
Beje, tai tik dalis atsakymo. Žiemą, kai augalininkystės ūkyje darbų nebėra, H. Bertulis su ūkio mechanizatoriais ne tik remontuoja, tvarko darbinę techniką, bet ir restauruoja senus traktorius, kurie nereikalauja didelių investicijų.
Sovietinę 3PTS13 priekabą H. Bertulis pavertė puspriekabe ir perdirbo taip, kad 40 % jos masės tektų traktoriui
„Seni traktoriai – paprasti, neturi elektronikos, kuri šiuolaikinėse mašinose labai genda. Kai kas gal ir pasišaipo iš šio hobio, bet aš laikausi principo: nereikia išlaidauti ten, kur nereikia. Turiu šildomą garažą, jame kasmet šaltuoju laikotarpiu atnaujiname po vieną seną traktorių, automobilį. Nauda – dvejopa: taip užtikrinimas darbas ir užmokestis samdomiems darbuotojams žiemą“, – paaiškino modernaus ūkio šeimininkas.
Ūkyje jau pavyko restauruoti tris sovietines Volgas GAZ-21, mikroautobusą UAZ-450, eilėje laukia dar laukia dvi, tik naujesnės Volgos GAZ-24. „Tai brangus, nedėkingas užsiėmimas, bet rezultatas – malonus“, – šypsojosi pašnekovas.
Profi Lietuva, 2023 Nr. 2
Vilma Kasperavičienė
