Romą Majauską drąsiai galima vadinti dirvožemio tyrimo ambasadoriumi: pats įsitikinęs jo nauda, ūkininkauti tvariau ir ekonomiškiau žemdirbys ragina ir kitus. Kauno rajono Babtų seniūnijos ūkininkas nėra naujovių skeptikas, savo valdose taiko išmaniąsias technologijas ir yra įsitikinęs: ir Lietuvoje netrukus bus galima pamatyti autonominius traktorius bei kombainus, valdomus ant darbo stalo esančiu kompiuteriu.
„Analizuojant savo ūkio raidą, akivaizdu, kad tas virsmas – ne už kalnų. Tokią inovaciją skubina aplinkybės: mažėja darbuotojų, prie šiuolaikinės technikos vairo jau šiandien ne visada yra ką pasodinti, nes ne kiekvienas susigaudo keliuose technikoje esančiuose kompiuteriuose, aš jau nekalbu apie programavimą, kad vėliau, dirbdamas, galėtum žiūrėti filmus“, – neabejojo solidžią patirtį sukaupęs ūkininkas.
.JPG)
Beveik trisdešimtmetį ūkininkaujančio Babtų seniūnijos ūkininko Romo Majausko valdose vis dar galima pamatyti ir prieš 20 metų iš Olandijos atkeliavusį Jumz-6L
Olandiška pradžia
Nors R. Majauską pažįstu seniai ir ne kartą esu apie jį rašiusi, kaskart jis sugeba vis kuo nors nustebinti. Taip nutiko ir šįkart. Pasirodo, prieš pradėdamas ūkininkauti, Romas dar spėjo trejus metus padirbėti mokykloje. „Esu inžinierius-pedagogas“, – šypsojosi pašnekovas.
Tiesą pasakius, jo specialybė nėra nutolusi nuo žemės ūkio, o štai ūkininkavimo pradžia – išties nestandartinė. „Draugai prikalbino ir ūkininkauti pradėjome keturiese 1993 metais. Ir žemė, ir technika buvo bendri. Su vienu iš partnerių, be grūdinių augalų, dar auginome daržoves: svogūnus ir pupeles. Be to, svogūnus auginome iš sėklų, tai buvo naujovė Lietuvoje. Taip pat su viena Olandijos bendrove turėjome verslą, gabendavome naudotus užsieninius traktorius į Lietuvą, o į Olandiją – naujus Belorus“, – pasakojo žemdirbys.
Kad svogūnų nereikėtų sėti rankomis, R. Majauskas iš Olandijos parsigabeno sėjimo mašiną, sugalvojo technologiją, kuri išties pasiteisino. Inžinierius-pedagogas „Laumetrio“ specialistams pasiūlė pertvarkyti bulvių kasamosios noragus – taip atsidaro padargas svogūnams kasti. Panašiu principu įmonės darbuotojai, Romui pasiūlius, pertvarkė jo įsigytą trijų vagų bulvių kombainą. Pastarąjį saugo ne tik dėl sentimentų – mašiną galima naudoti ne tik svogūnams, bet ir burokėliams kasti į sąvalkas. „Parduoti neskubu, gal kada gyvenimas dar prives panaudoti“, – šypsojosi sumanus žemdirbys.
Lapkričio pradžia – pats cukrinių runkelių kasimo įkarštis ūkyje
Nors derlių gaudavo gerą, sugebėdavo sufasuoti, tačiau realizuoti sekėsi sunkiai, vienais metais į sąvartyną skaudama širdimi išvežė 200 t svogūnų. Atsisakyti šios prieskoninės daržovės privertė ne tik patirtas nuostolis. Nors dalį darbų buvo mechanizavę – iš Olandijos buvo parsivežęs rinktuvą, kartu su „Laumetriu“ pasigaminęs kasamąją – daržovių auginime, pasak ūkininko, be žmonių rankų neapsieisi, o jų kaip tik tuo metu pradėjo trūkti.
Pašnekovas sutiko: nestandartinę ūkininkavimo pradžią išties galima vadinti olandiška. Ne tik dėl parsigabentos technikos, bet ir nusižiūrėtų technologijų. „Ką įdomesnio pamatydavome ten, norėdavosi pritaikyti ir pas mus. Matėme, kad Olandijoje ir darbai organizuojami kitaip, kitokia sėkla ir augalų priežiūra“, – prisiminė Romas.
Inžinierius-pedagogas „Laumetrio“ specialistams pasiūlė pertvarkyti bulvių kasamosios noragus – taip atsidaro padargas svogūnams kasti
Drąsiai išbandė lizingą
Po penkerių bendro ūkininkavimo metų ketveriukė nusprendė skirtis. Savarankiškai ūkininkauti R. Majauskas pradėjo 1998 m. su naudota užsienine technika. „Turėjau John Deere 4450 (didžiausia neto galia pagal DIN 70020 standartą – 118 kW/160 AG), įsigijau dar vieną John Deere 4440 (114 kW/155 AG) su priekiniu krautuvu, kuris buvo puikus pagalbininkas, kai reikėdavo ką nors kilnoti. Šis modelis išskirtinis tuo, kad buvo su hidrualine priekinių ratų pavara“, – prisiminė žemdirbys.
Panašu, kad tuo metu Babtų seniūnijos ūkininkas buvo John Deere fanas – pirmasis jo kombainas taip pat buvo šio prekės ženklo. „John Deere 2264 (184 kW/250 AG) 1998 m. įsigijau lizingu. Tai buvo didžiulė naujovė! Taip jau atsitiko, kad, išsiskyrus su ūkininkavimo partneriais, neturėjau kuo kulti. Teko gerokai pasinervinti, kol gavau finansavimą, už pagalbą esu dėkingas Gyčiui Slavinskui. Tada man išties pasisekė: sezono metu kombainai jau būna išparduoti, per stebuklą likusį vienintelį man atgabeno iš Austrijos. Tą pačią dieną išvažiavau kulti, nors iki tol tokio darbo užsienine technika nebuvau daręs. Tai buvo iššūkis, daug nerimo ir galop džiaugsmo, kad viskas puikiai pavyko“, – prisiminimais dalijosi pašnekovas.
John Deere 2264 Romui tarnavo 13 metų, o parduotas – dar kelerius metus jo draugui. Pasak ūkininko, tai buvo labai vykęs modelis. „Dirbdavau vienas ir su vienu kombainu nukuldavau 450 ha, dar spėdavau ir kaimynams patalkinti. Žinoma, tada labiau skubėdavau, daugiau išbarstydavau, bet tempas išties buvo stulbinantis. O ir pats darbas, technologijos, išlipus iš sovietinių Don kombainų, atrodė stebuklingos. Pastaraisiais metais, kai orai pasikeitė, su dviem kombainais šiaip ne taip nusikuliame, bet kitiems jau nesugebame padėti“, – tvirtino pašnekovas.
Netrukus ūkininko technikos kiemą papildė pora naujų Belorus traktorių, nes kai kurie agregatai, pavyzdžiui, sėjamoji SPU-6 buvo baltarusiška. Lely sėjamoji su Accord vertikalių rotorių kultivatoriumi (freza) – dar vienas ūkininkavimo pradžios agregatas, tačiau netrukus paaiškėjo, kad jis per siauras – tik trijų metrų darbinio pločio. „Kai laukas didelis, būdavo kol visą užsėji, pirmųjų važiavimų kraštas jau ir sudygsta“, – pusiau rimtai, pusiau juokais kalbėjo žemdirbys. Daugiau patirties įgijęs ūkininkas ėmė dairytis našesnių mašinų ir agregatų.
Teigiamas lūžis
2005 m. parengęs tris projektus SAPARD (angl. „Special Accession Programme for Agriculture and Rural Development“) programai, R. Majauskas įsigijo kombainą, sėjamąją, lauko purkštuvą, pasistatė grūdų saugojimo bokštus. „Su Europos Sąjungos parama įsigijus visą naują techniką ir agregatus, ūkis labai patobulėjo“, – teigiamo lūžio tašką prisiminė pašnekovas.
Kaip šiame krašte buvo ir tebėra įprasta, R. Majauskas nuo ūkininkavimo pradžios augina ne tik grūdinius augalus, bet ir cukrinius runkelius. Toks augalų pasirinkimas nulemia technikos kiemo įvairovę. „Turime cukrinių runkelių sėjamąją Kverneland Accord. Visos mūsų sėjamosios valdomos per „ISO-Bus“ sąsają – bendrą agregato ir traktoriaus tinklą. Prijungus prie traktoriaus agregatą, jį valdo traktoriaus kompiuteris. Ši technologija leidžia dirbti pažangiai ir labai paprastai, dirbant nereikia nieko perjunginėti, gali žiūrėti filmus“, – pasakojo žemdirbys.
O štai lauko purkštuvai tinka bet kokiems augalams prižiūrėti. Iki šiol R. Majauskas apsiėjo su vienu savaeigiu Tecnoma Laser 4224, turinčiu 24 m pločio purškimo siją ir vienu prikabinamu Amazone UX 4500, bet šiemet dar įsigijo savaeigį Agrifac Condor. Beje, agregatai svogūnams sėti ir jų derliui surinkti nebuvo vieninteliai, kuriuos sugalvojo inžinieriaus-pedagogo išsilavinimą turintis ūkininkas. Pirmąjį savaeigį purkštuvą jis sumeistravo iš sovietinio GAZ-66 (4x4) sunkvežimio, ir jį sėkmingai pardavęs, įsigijo specialiai tam skirtą, gamyklinį Tecnoma Laser 4224.
Nesiblaško tarp gamintojų
Šiuo metu Babtų seniūnijos ūkininko garažuose naujo sezono laukia du vokiški VII laidumo klasės kombainai: Claas Lexion 550 ir Lexion 670. „Po John Deere 2264 pabandėme Claas ir nesiblaškome. Tai patikimi kombainai, vienam jų – 13 metų ir dirba be gedimų (pabeldžia į medinį stalą – autorės pastaba), o kitam – 10 metų. Pasitarėme su sūnumis ir jau buvo nusprendę atsinaujinti. Kreipėmės į vieną bendrovę-technikos pardavėją ir sulaukėme atsakymo, kad kitiems metams nelabai ką gali patiekti. O ir kainos gerokai šoktelėjo – toks pat kombainas per metus pabrango 70 tūkst. eurų. Tai dideli pinigai ir nėra garantijų, kad atveš kitais metais, o investuoti tektų – sumokėti avansą. Nusprendėme nuo šio pirkinio kol kas susilaikyti, palaukti geresnių laikų“, – planų neslėpė R. Majauskas.
Juolab, kad turimi dar gali tarnauti be didesnių investicijų – pakaks pakeisti guolius, o hidraulika, varikliai ir kiti svarbiausi mazgai dar gerai veikia.
Šiuo metu Babtų seniūnijos ūkininko garažuose iš eilės keturiolikto ir vienuolikto sezono laukia du vokiški kombainai: Claas Lexion 550 ir Lexion 670
Favoritai – „Fendt“ traktoriai
Nors pats pašnekovas taip ir neįvardina, panašu, kad tarp ūkio traktorių favoritas yra Fendt prekės ženklas. Du vokiški Fendt 1038 Vario (vardinė bruto galia pagal ECE R120 standartą – 291 kW/396 AG) skirti dirvos dirbimui ir vidutinės galios klasės Fendt 716 Vario (120 kW/163 AG), skirtas mažesnių apimčių ir lengvesniems darbams – priklauso Romui, o trečiasis, Fendt 936 Vario (261 kW/355 AG) – sūnui Vyteniui. Taip pat tėtis turi du Case IH traktorius – Puma 155 (116 kW/158 AG) ir 165 CVX (121 kW/165 AG), o sūnus Mindaugas – Valtra T190 (132 kW/180 AG).
Du Fendt 1038 Vario (291 kW/396 AG) yra pagrindinės ūkio traukos mašinos
Babtų seniūnijos ūkininko valdose vis dar galima pamatyti ir prieš 20 metų iš Olandijos atkeliavusius Jumz-6L ir T-25, kuriuos olandai vadina Belorus 611 ir Belorus poni. Su Jumz-6L Romas sodina ir apkaupia bulves, šienauja pašarą žirgams. „Šis traktorius buvo ruoštas eksportui ir neganda. Keista, kaip tuometinėje Sovietų Sąjungos sudėtyje buvusioje Ukrainoje (Dnipre) pagamintas traktorius gali būti toks kokybiškas, bet sovietams galiojo ir turbūt tebegalioja du kokybės standartai: sau ir eksportui“, – samprotavo pašnekovas.
R. Majauskas taip pat turi du Case IH traktorius: Puma 155 (116 kW/158 AG) ir 165 CVX (121 kW/165 AG)
Ragina pasitikėti mokslu
Šiuo metu R. Majauskas kartu su sūnumis dirba 600 ha žemės, augina rapsus, kviečius, miežius, pupas arba žirnius, ir kaip pats sako, iš idėjos – cukrinius runkelius, nors jų plotus vis mažina.
„Kai pradėjome auginti cukrinius runkelius, sudarę sutartį su cukraus fabriku, skaičiuodavome, kad iš hektaro turėsime prikasti 30 t saldžiųjų šaknų, dabar jau šis skaičius užaugo iki 70–80 t. Įsivaizduokite, kiek mes patobulėjome per 24 metus“, – nesigyrė, o konstatavo ūkininkas, kartu be žodžių pasakydamas, kodėl iš ūkio pasėlių struktūros žemėlapio vis dar neišbraukia šių augalų.
Prieš 10 metų Romas pradėjo bendradarbiauti su bendrove „Agricon“. Jos specialistai Babtų seniūnijos ūkininką įtikino, kad reikia atlikti dirvožemio tyrimą. „Mes, ūkininkai, pradžioje neretai skeptiškai žiūrime į naujoves, todėl tyrimą užsakiau tik daliai turimos žemės – 200 ha. Sudarytas elektroninis žemėlapis parodė, kad laukai labai nevienodi, kad vietomis visiškai nereikia kalio, o kai kur jo labai trūksta, panašiai nutiko ir su fosforu. O juk tręšdavome ir ten, kur reikia, ir kur nereikia“, – apmaudavo ūkininkas.
Tuomet R. Majauskas įsigijo išmaniąją trąšų barstomąją ir pradėjo kaliu bei fosforu tręšti pagal maisto medžiagų žemėlapių pagrindu sudarytus tiksliojo tręšimo planus. Iki tol, tręšiant pagal sovietines technologijas ir rekomendacijas, kaip patardavo agronomai, viename lauko kampe kombainas kuldavo 4 t, o kitame – 8 arba 10 t. Toks skirtingas derlingumas buvo dėl to, kad augalams trūko kokios nors maisto medžiagos.
„Dabar lauke grūdai byra tolygiai, nedidelius svyramus turime tik dėl podirvio. „Agricon“ vieninteliai iki 1,5 metro gylio skenuoja dirvą ir ištiria jos granuliometrinę sudėtį, parodo, kas yra po armens sluoksniu. Esame susidūrę su tokiu atveju, kai geroje molingoje žemėje cukriniai runkeliai lopais iškrito. Buvo karšta ir sausa, nesupratome, dėl ko taip atsitiko. Pasižiūrėjus žemėlapyje, paaiškėjo, kad po armens sluoksniu yra smėlis, kuris drėgmės sukaupia mažiau“, – pasakojo žemdirbys.
Įsitikinę naudingumu, R. Majauskas užsakė viso ūkio laukų žemėlapį ir dirba juo vadovaudamasis. Šiandien jis džiaugiasi, kad tiek investicijos į išmaniąją trąšų barstomąją, tiek į dirvožemio tyrimą, jau seniai atsipirko. „Pavyzdžiui, 2016 m. iš hektaro prikasėme apie 80 t cukrinių runkelių, kurių cukringumas siekė apie 20 %. Fabriko agronomas net pasmalsavo, kiek davėme kalio, nes saldžiųjų šaknų cukringumas – labai aukštas. Atsakius, kad 500 kg, agronomas pasitikslino, ar vienam hektarui, ir labai nustebo, kad tokio kiekio pakako 19 ha laukui. Pagal sovietines rekomendacijas, hektarui būtų tekę 250 kg, taigi, būtume paskleidę beveik 5 t vietoje 500 kg. Tai puikus pavyzdys, kad dirvožemio tyrimas leidžia ženkliai sumažinti išlaidas trąšoms ir gauti tokį pat gerą derlių. Be to, tie 500 kg buvo paskleisti viename lauko kampe, kur šios maisto medžiagos trūko, tad sutaupėme laiko ir degalų. Tai leidžia pagerinti ir dirvą, ir ūkio finansinę padėtį“, – patikino R. Majauskas.
Investavęs į dirvožemio tyrimus ir sudaręs maisto medžiagų žemėlapius bei tiksliojo tręšimo planus, R. Majauskas įsigijo ne tik išmaniąją trąšų barstomąją Rauch, bet ir juostinę Mzuri sėjamąją
Ir pridūrė, kad jau seniai nėra mokslo naujovių skeptikas, edukuoja kitus. „Vieną draugą pasidaryti dirvožemio tyrimą įtikinėjau 3 metus, o jis jau pirmaisiais metais prisipažino pajutęs akivaizdžią naudą“, – šypsojosi pašnekovas. Jis patikino, kad dirvožemio tyrimo ambasadoriumi jis yra ir ir dėl aplinkosauginių reikalavimų. „Tręšdami azotu, naudojame „Yara N-Sensor“ optinį jutiklį, kurį taip pat įsigijome atlikę dirvožemio tyrimus. Šis jutiklis nustato konkrečius augalo poreikius. Savo 600 ha valdose paskleidžiame 50 t mažiau salietros, o derlingumas išlieka toks pat“, – teigė ūkininkas.
Visų nuopelnų neprisiima
Pažangaus, turtingą istoriją turinčio ūkio šeimininkas visų nuopelnų sau neprisiima. „Tai, ką pavyko sukurti ir pasiekti – tikrai ne mano vieno pastangos. Džiaugiuosi, kad visuomet kolektyve rasdavosi darbuotojų, su kuriais galėjau realizuoti ūkio plėtrą, pasitikėti pavesdamas atlikti darbus, pasitarti, kai kildavo abejonių“, – sakė R. Majauskas.
Gražių žodžių jis negailėjo labai daug prisidėjusiai ūkio agronomei Zosei Komisaraitytei ir, žinoma, ūkyje darbuotis pasilikusiems vaikams – Mindaugui ir Vyteniui. „Kai kuriuos sprendimus ir pastarųjų metų investicijas lėmė jų jaunatviškas požiūris“, – pabrėžė pašnekovas.
Romas Majauskas – ne tik pažangus ūkininkas, bet ir Kauno rajono savivaldybės tarybos narys, aktyvus bendruomenės narys, įvairių švenčių ir renginių rėmėjas
