Griškabūdžio žemės ūkio bendrovė – gerai žinomas vardas žemdirbiškoje visuomenėje. Ir praėjusį pavasarį jis ne kartą buvo minimas žiniasklaidoje. 2019-ųjų kovo pabaigoje ūkyje pradėjo veikti didžiausia šalyje 50 vietų karuselės tipo melžimo aikštelė, įrengta naujame dviejų modernių, iš viso 700 vietų karvidžių komplekse. Beveik 4 mln. eurų vertės projektas – dar ne galutinė ūkio transformacijos stotelė. Planuose numatyta daugiau su gyvulininkyste susijusių pertvarkų, tarp kurių ir automatizuotas gyvulių šėrimas. Investuoti į pienininkystę, kai pieno sektorių vis supurto krizės, nemažas iššūkis, tačiau griškabūdiečiai jo nesibaido.
Nauja 50 vietų melžimo karuselė GEA AR Performer – didžiausia šalyje. Griškabūdyje įgyvendintas beveik 4 mln. projektas – brangiausias iš visų kada ūkyje įgyvendintų
Anot bendrovės pirmininko Petro Puskunigio, vadovaujančio ūkiui jau nuo 1996 m., bendrovėje dirba labai darbštūs, pareigingi ir atsakingi žmonės, kurių genuose žemės ūkis yra užkoduotas, ir tie genai perduodami iš kartos į kartą. „Netgi istoriniuose raštuose pažymima, kad Sūduva buvo žemdirbiškiausias Lietuvos kraštas, toks jis išliko ir šiandien. Kai kurie darbuotojai pas mus dirba šeimomis: seneliai, tėvai ir jau vaikai, baigę mokslus, grįžta. Mano tėvas taip pat dirbo ūkyje inžinieriumi. Bendrovėje liko ir abu mano sūnūs, – apie gilias žemės ūkio šaknis Griškabūdyje kalba ūkio vadovas. – Auginti duoną yra šventas darbas“. Apsisprendimą investuoti į statybas bei naujas gyvulininkystės technologijas iš dalies ir nulėmė žmonės. Griškabūdyje dirba 80 darbuotojų, iš jų 9 melžėjos. Kolektyvas susigyvenęs ir pačiame jėgų žydėjime, amžiaus vidurkis – 40 metų.
Apie permainų bendrovėje būtinybę pradėta svarstyti prieš trejus metus. Pasak P. Puskunigio, tada buvo prieita riba: arba gyvulininkystės atsisakyti, arba investuoti į modernizaciją. Jo teigimu, tokia dilema iškilo ne dėl ūkio plėtros: paseno tai, kas buvo anksčiau rekonstruota, o karvių produktyvumas pasiekė tokias aukštumas, kad laikyti jas sąlygomis, kurios neatitiko gyvulių poreikių ir jų auginimo reikalavimų, tam tikra prasme nusikaltimas. Pasenusios technologijos taip pat mažino gamybos efektyvumą. „Atsisakyti pienininkystės, vadinasi atleisti ir daug žmonių. Tad pasirinkome, ko gero, tinkamiausią sprendimą, nepaisant to, kad pieno sektoriuje dėl vis krentančių pieno supirkimo kainų tvyro pesimistinės nuotaikos. Ar pavyks projektą iki galo užbaigti, šiandien sunku pasakyti. Jei nebus skatinami pažangūs pieno ūkiai, parama ir žemės ūkio politika orientuota tik į balsuotojus, ateitis gali būti labai miglota“, – išsprūsta nusivylimo Lietuvos politika gaida iš bendrovės vadovo lūpų.
Daugiau kaip 20 metų Griškabūdžio žemės ūkio bendrovei vadovaujantis Petras Puskunigis pirmininkauja ir Žemės ūkio bendrovių asociacijai. Nors visuomeninė veikla užima daug laiko, ūkio reikalais jis domisi kasdien: „Kiekvieną dieną mane informuoja, kiek parduota pieno, ne kiek jo primelžta. Rytais visi susirenka, esu aš ar manęs nėra, ir aptaria dienos darbus“
Vidutinis pieno primilžis Griškabūdyje – 11 800 kg per metus iš karvės, kurių bandoje net 700! Vidutinis pieno riebumas 4,2–4,5 %, baltymingumas – 3,7 %. Petras juokauja, kad kolūkiniais laikais ir melžėjų, ir jo rūbų skvernai nuo apdovanojimų būtų nuplyšę. Anuomet už 5 000 kg primilžį iš karvės melžėja gaudavo ordiną, o pirmininkas – žvaigždę. Didelį pieno produktyvumą padėjo pasiekti, pirmininko nuomone, pirmiausia, dirbančių žmonių atsakingumas, sąžiningumas ir žinios. Rekordiniams primilžiams turėjo įtakos, žinoma, ir kokybiški pašarai, ir veislininkystė, ir tinkamos melžimo bei laikymo sąlygos. „Pieno gamyba – labai sudėtingas procesas. Norint pasiekti tokių rezultatų, reikalinga veiksnių visuma, svarbiausia – žmogiškieji ištekliai. Šeriant kokybiškais pašarais, bet auginant gyvulius blogomis sąlygomis, ar atvirkščiai, pasiekimai būtų menkesni. Kiekviena aplinkybė yra svarbi ir gali būti lygiaverčiai lemtinga, – aiškina P. Puskunigis. – Viskas turi būti subalansuota – mokslas, technologijos, žinios ir kruopštus darbas“.
Iki projekto melžiamos karvės buvo auginamos dviejose fermose. Rekonstruotame tvarte Griškabūdyje laikomų 500 Lietuvos juodmargių vidutinis produktyvumas jau seniai buvo apie 12 000 kg, ten ir laikymo sąlygoms priekaištų nėra, tik technologiškai pasenusi 2x12 vietų eglutės tipo melžimo aikštelė pakeista naujesnio modelio ir didesne 2x20 paralelės tipo. Vidutinius gyvulių produktyvumo rodiklius šiek tiek prastino senoje Katilių karvidėje auginamų 200 karvių banda. Nors jų primilžis, palyginti su šalies vidurkiais, buvo išties labai geras – 8 600 kg iš karvės per metus. „Chruščiovka“ vadinamame tvarte ir gyvulių laikymo, ir žmonių darbo sąlygos neatitiko nūdienos reikalavimų. Karves vasarą tekdavo išginti į ganyklas. Petro tvirtinimu, gyvulių ganymas ir dideli primilžiai nesuderinami dalykai. „Rekonstruoti? Griauti? Statyti? Buvo daug klaustukų ir galvos skausmo. Be kalbų, rekonstruoti – didesnis vargas nei statyti iš naujo“, – įsitikinęs ūkio vadovas. Melžimo ir laikymo technologijų pasirinkimas, optimaliausio projekto paieškos taip pat pareikalavo daug laiko, palinkus ties brėžiniais praėjo ne viena diena.
Karvidžių guoliavietės išklotos guminiu čiužiniu, o šėrimo stalo ilgis toks, kad visoms karvėms užtektų vietos prie jo. Griškabūdyje auginamos išskirtinai tik lietuviškos karvės – Lietuvos juodmargės
Dviejų metų derybų, analizavimo ir projektavimo rezultatas turėtų kelti baltą pavydą visiems pieno gamintojams. Erdvios ir šviesios karvidės su reguliuojamo mikroklimato kontrolės sistema, didelės talpos (15 000 m3) betoniniai skystojo mėšlo rezervuarai, sutvarkyta komplekso aplinka, išbetonuoti technikos pravažiavimo takai, patogios buitinės patalpos darbuotojams, na ir svarbiausia – naši GEA AR Performer melžimo karuselė, kurioje per valandą gali būti pamelžiama 250 karvių. Visą technologinę Katilių fermų dalį projektavo ir įrengė bendrovė „Biržų žemtiekimas“, kuri laimėjo įrangos konkursą.
Dvi šaltojo tipo karvidės – be langų, vietoj jų – tinklelis su specialia vandeniui atsparia uždanga, kuri nusileidžia ir pakyla automatiškai, priklausomai nuo aplinkos sąlygų. Ventiliatorių sukimosi dažnis reguliuojamas taip pat automatiškai, pagal mikroklimato rodiklius
.JPG)
Pamelžti visą karvių bandą trims melžėjoms užtrunka keturias valandas. Į naujus tvartus buvo perkeltos visos karvės. Gyvuliai prie pasikeitusių melžimo ir laikymo sąlygų buvo pratinami palaipsniui ir ne visi iš karto. Iš pradžių į vieną naują karvidę atvežtos 72 karvės po rytinio melžimo, jas pamelžti antrąjį kartą užtruko net keturias valandas, o vakare – tik dvi. Kitą rytą tos pačios karvės buvo pamelžtos vos per valandą. „Daugiausia nesklandumų būta dėl to, kad jos neįeidavo į melžimo boksą, neišeidavo iš jo arba lūkuriuodavo laukimo aikštelėje. Jokio smurto nenaudojome, stengiamės jas raginti labai švelniai, kad būtų kuo mažesnis stresas. Didžiausias nuostolis siekė 1,2 t pieno per parą. Mano nuomone, tai nėra daug. Prie naujų sąlygų gyvuliai adaptavosi gana greitai, viskas praėjo be didelių trikdžių, taip, kaip ir norėjome“, – pasakoja P. Puskunigis.
Karuselė apsuka ratą per 12–15 min. Melžimo operatorės seka visą procesą kompiuteryje, kuriame pateikiami visi duomenys apie gyvulį. Griškabūdyje karvės melžiamos tris kartus per parą
Duomenys apie bandą kaupiami bandos valdymo programoje. Čia matyti beveik viskas, net ir kiek laiko kiekviena karvė praleido prie šėrimo stalo
Palankiausiu scenarijumi, t. y. jei bus gera pieno kaina, o žemės ūkio politika nekiš kojos pažangių pieno ūkių modernizacijai, bendrovėje melžiamų karvių banda išaugs iki 1 200. Bus užpildyta ir dabar nauja melžimo aikštele atnaujinama 500 vietų Griškabūdžio karvidė. O kada gyvulius naujame komplekse pradės šerti automatizuoti šėrimo robotai, bendrovės pirmininkas P. Puskunigis atsako lakoniškai: „Tada, kada bus pinigų, bet tranšėjų projektai jau parengti ir statybų leidimai gauti. Pastatyta ir speciali stoginė, kurioje numatytos automatizuotos šėrimo sistemos pašarų saugyklos“. Kelis žingsnius į priekį ūkio vadovas jau numatė, o kol kas visos pajėgos sutelktos į kitus, mažesnius ir mažiau kainuojančius projektus: senos karvidės rekonstrukciją, kraikinio mėšlo saugyklas. Šalia jų ir kasdieniai pieno ūkio darbai – pašarų gamyba, laukų tręšimas, purškimas, karvių melžimas ir kiti.
Nuo gyvulininkystės, kuri ūkio apyvartos struktūroje sudaro net 80 %, neatsiejama ir augalininkystė. Dirbamos žemės plotas siekia 1 700 ha. Kolūkio laikais bendrove valdė dukart daugiau – per 4 000 ha. Nemaža dalis grūdų paliekama pašarams gaminti, o parduodama, priklausomai nuo metų, – maždaug 4 000–5 000 t. Griškabūdžio bendrovė ko gero vienintelė Lietuvoje gamina kombinuotuosius pašarus pati. „Racionus sudaro 26 komponentai. Ko neužsiauginame, perkame. Pašarų ceche, kurį įrengėme vos tik pradėjau vadovauti bendrovei, per dieną pagaminama nuo 13 iki 15 t kombinuotųjų pašarų, o iš viso pašarų, įskaičiuojant šiaudus, pasiruošiame 16 000 t“, – skaičiuoja P. Puskunigis.
Įprastai žieminių kviečių plotas užima apie 600 ha, sėjama po 200 ha vasarinių kviečių ir vasarinių miežių. 350 ha skiriama kukurūzams, 70 ha – pupoms, apie 150 ha – žieminiams rapsams, likęs plotas – žalienos. Jis pabrėžia, kad augalininkystė pieno ūkyje turi savo specifikos. Kitaip nei specializuotose augalininkystės ūkiuose, didžiausios įtampos, koncentracijos ir tikslaus kaip laikrodžio mechanizmas technikos darbo pareikalauja pašarų gamyba.
Per pašarų gamybą į laukus išvažiuoja beveik visos žolinių pašarų ruošimo mašinos ir 18 vyrų
„Nuimant grūdus, užtenka poros valandų saulės, vėjo ir kombainas vėl važiuoja. O pradėjus krauti tranšėją, reikia dviejų-trijų palankaus oro dienų, kad ji būtų užpildyta ir nenukentėtų šienainio kokybė. Pašarų kokybė – labai svarbus momentas gyvulininkystėje“, – akcentuoja bendrovės primininkas. Jai užtikrinti reikia pakankamo džiūvimo, kad būtų pasiektas optimalus sausųjų medžiagų kiekis, masė negali būti nei perdžiovinta, nei per drėgna. Per pašarų gamybą į laukus išvažiuoja 18 vyrų brigada. Visi technologiniai procesai turi būti iki smulkmenų suderinti. Nors vienas savaeigis smulkintuvas išeina iš rikiuotės bent valandai, šienainis gali virsti šienu. „Šioje vietoje negalime sau leisti suklysti ir būtinai turime pasirūpinti atsarga. Be savaeigių smulkintuvų neapsieiname jau daug metų ir turime jų du“, – apie technikos parką užveda kalbą bendrovės vadovas.
Mašinų baze Griškabūdyje rūpinasi vienas iš Petro sūnų – Mantas. Kitas – Tomas – išmaniojo ūkininkavimo ir informacinių technologijų diegimo specialistas. Pasak Manto, visa ūkio technika atnaujinta. Įgyvendinti penki Europos Sąjungos Kaimo plėtros priemonių finansuojami modernizavimo projektai. „Žinoma, yra dar ir senų „Kirov‘ų“ K-701, T-25 ir kitų senienų. Vieni naudojami transportui, lengviems šienapjūtės darbams, o „Kirov‘as“ efektyviai slegia žolės masę tranšėjoje“, – nepeikia senos technikos M. Puskunigis. Dykas nestovi ir vienas iš pirmųjų užsienietiškų traktorių – Valtra A95, išdirbęs per 20 000 mval. „Neužmušamas jis, bet jau laikas į pensiją“, – juokiasi Petras.
Už technikos parką atsakingas Mantas Puskunigis
Pagrindinis žolės ir kukurūzų dorojimo krūvis tenka penktą sezoną eksploatuojamam Claas Jaguar 850 (viršuje). Jame įrengta masės užpildymo priekaboje sekimo sistema. Senesnis John Deere (apačioje) dar irgi labai praverčia, ypač kai dėl permainingų orų reikia skubėti
Traktorių gamoje – visos spalvos ir didžioji dauguma prekės ženklų: „Claas“, „John Deere“, „Massey Ferguson“, „Valtra“. Mantas ne iš karto suskaičiuoja, kiek ūkyje iš viso yra traukos mašinų: „Kartu su priekabomis bus gal koks šimtas vienetų. Galingiausias iš jų – 350 AG Massey Ferguson 8735, naujausias – 115 AG John Deere 6115MC.
Apžvelgdamas prikabinamų ir pakabinamų mašinų parką, bendrovės pirmininkas sako, kad didelių darbinių pločių agregatų ūkyje negalėtų pritaikyti, nes laukų apie 100. Žemės dirbimo technika apie 6 m darbinio pločio, kitų nesusijusių su technologinėmis vėžėmis padargų – daugiau kaip 8 m. Jau treji metai pagrindinei sėjai naudojama Horsch Pronto sėjamoji. „Paprastai, jei matome, kad įsigytos mašinos remontas sudėtingas ir brangus, keičiame ją kas penkeri metai. Rinkdamiesi naują techniką, dažnai suderame, kad pardavėjas atpirktų seną mašiną. Tokiu būdu buvo pakeista dalis kombainų ir traktorių“, – dėsto Petras.
Rodydamas dvi trąšų barstomąsias (Kverneland Exacta-TL GEO spread ir Amazone ZG-TS 5500), kurios tręšia kintama norma, Mantas pabrėžia, kad bendrovėje jau šešti metai taikoma tręšimo pagal žemėlapius technologija, t. y. tiriamas dirvožemis ir azoto kiekis analizuojamas „Yara“ azoto jutikliais, pagal tai automatiškai nustatoma ir trąšų norma. Kraikinis mėšlas užariamas, o skystasis įterpiamas didelio našumo, net 32 m3 talpos Joskin srutvežiu, kuris buvo pirmasis tokio dydžio Rytų Europoje. Pieno ūkyje pakanka trijų javų kombainų: vieno Claas Lexion 670 ir dviejų John Deere – T670 ir W660. „Rotorinė javų kūlimo technologija mums netinka, nes reikalingi kokybiški šiaudai“, – aiškina Mantas.
Javų derlius dorojamas klavišiniais kombainais: vienu Claas Lexion 670 ir dviem John Deere – T670 bei W660
Pasėliai prižiūrimi savaeigiu lauko purštuvu Challanger RoGator
Tręšiant kintamos normos trąšų barstomosiomis Amazone ZG-TS 5500 ir Kverneland Exacta-TL GEO spread pavyko sutaupyti trečdalį trąšų, t. y. nedidinant trąšų kiekio gauti didesnį derlių
Kaip ir traktorių parke, šienavimo technika – įvairių gamintojų ir spalvų. Daugiausia – buvusios Lely, Kverneland ir Kuhn. Ūkio vadovas išskiria traktoriaus gale pakabinamą suomišką dvigubą Elho Arrow NM 9000 Delta žoliapjovę su plieninius pirštus turinčiais maigikliais, kuri yra lengva, bet itin naši. Šienainis ir kukurūzų silosas kraunamas į tranšėjas, t. y. taip kaip ir daugumoje stambių ūkių. Dalis kukurūzų sukemšama į vadinamąsias polietileno žarnas. Reikalinga šiai technologijai technika taip pat Girškabūdyje yra. Šiaudams ir šienui presuoti naudojami presai, turima ir ritinių vyniotuvų. „Jei lieka kokių nedidelių plotų ar kas paprašo, pagaminame ir šienainio ritinių“, – priduria Mantas.
Šienapjūtės darbus labai paspartino suomiška Elho Arrow NM 9000 Delta žoliapjovė
Kokiais kriterijais vadovautis, renkantis techniką, bendrovės pirmininkas, pats būdamas inžinierius, turi tvirtą nuomonę: „Svarbiausia – servisas. Visos dirbančios mašinos genda, lūžta, pasitaiko ir avarijų. Neperkame technikos, kurios atstovai negarantuoja operatyvaus techninio aptarnavimo“. Žinoma, aktuali ir kaina. Pasak Petro, nuo pat užsienietiškos technikos pirkimo pradžios, pirmiausia buvo atsižvelgiama į kainos ir kokybės santykį.
Nors atnaujinant technikos parką, naudotasi europine parama, tačiau jos indėlio ūkio vadovas nesureikšmina. „Jei kas įsivaizduoja, kad skiriamos labai didelės lėšos, tikrai klysta. Paskutinio projekto investicijose paramos dalis tesudaro 8 %. Aštuoniasdešimties žmonių kolektyvui tai labai nedideli pinigai“, – teigia P. Puskunigis. Pasak jo, parama yra labiau moralinė, nei finansinė – jei veikla yra skatinama ir tam skiriamos lėšos, vadinasi bus reikalinga ir pieno gamyba, ir žemės ūkis, o tai ir yra svarbiausia.
Profi Lietuva Nr. 7 (2019 m. liepos mėn.)
