Netoli Šėtos ūkininkaujantį Dainių Šlaustą drąsiai galime vadinti ūkininku iš prigimties. Jis labai daug darbų atlieka pats ir svajoja, kada ras galimybių bei laiko sėsti ir už kombaino vairo. „Tai darbas, kurio aš dar nedarau, bet kurį labai norėčiau daryti. Kartoju sau, kad kulsiu grūdus, kai pasensiu, kai ūkis bus mažesnis. Nepakartojamas turėtų būti jausmas, kai tu nuimi savo visų metų derlių. Esu tikras, kad tai vienas iš daugiausiai džiaugsmo teikiantis darbas žemės ūkyje“, – sako Dainius.
D. Šlaustas pats tręšia, jei pavyksta išvažiuoja į laukus ir su sėjamąją, o pajausti tą išskirtinį jausmą, kai gali įvertinti visų metų darbo rezultatus, šiek tiek leidžia cukrinių runkelių kasimas, kuris taip pat Dainiaus atsakomybėje. „Popierinis, ofisinis darbas – antraeilis, aš jį darau, kai turiu laiko, t. y. vakare, maždaug po 21 valandos, o jei įmanoma atidėti, atidedu iki lapkričio“, – juokiasi Dainius. Pasak jauno ūkininko, kai pats darai, o ne tik skirstai darbus, gali ne tik stebėti laukų būklę, pagal tai daryti atitinkamus sprendimus, bet ir matyti įdėto triūso virsmą: nuo juodos žemės iki aukso aruoduose.
Kad Dainiaus ir jo brolio Lauryno Šlaustų ūkyje dirbama pažangiai, galima nuspėti net nesusitikus akis į akį. Ūkio pastatų su saugyklomis ir vešliai šalia ūkio bazės žaliuojančių pasėlių nuo kelio nepastebėti neįmanoma. Nuojauta, kad pokalbis bus įdomus, dar labiau sustiprėja ir įsukus į ūkininko kiemą: skandinaviška tvarka, viskas turi savo vietą, o technikos kieme dominuoja beveik viena spalva. „Tikrai taip, esu tos spalvos fanas, bet tam yra svarių argumentų“, – užsimena jis.
Bendrai valdomame ūkyje Dainius atlieka daug darbų, bet toks jis, ne tinginys, ko gero buvo visada. Nors pats miglotai prisimena, kaip būdamas vos septynerių vairavo traktorių, bet tėvai ir kaimynai vis pasakoja, kai liko be amo, pamatę be žmogaus važiuojantį traktorių. „Manęs kabinoje nesimatė. O vėliau dar teko ir policijos nemalonėn pakliūti, nes teisių juk dar neturėjau“, – nusijuokia Dainius. Ką tikrai jis gerai prisimena, tai vasaras, kai visi draugai važiuodavo į Palangą, o jis su kauptuku kulniuodavo į burokų laukus. Tėvų ūkyje jis ir daugiau darbų nudirbdavo. „Prie žemės – nuo mažens. Minčių, kad noriu gyvenime veikti kažką kitą, – niekada nebuvo. Ir mokslus pasirinkau žemdirbiškus. Esu diplomuotas agronomijos specialistas, turintis magistro laipsnį“, – apie tiesų kelią į ūkininkavimą pasakoja D. Šlaustas. Magistrantūros studijų metu tėvų ūkio valdos tesiekė 200 ha, tad žiemą laisvo laiko joms pabaigti užteko.
Dar iki baigiant aukštuosius mokslus, Dainiui ne kartą teko būti Danijoje, bet ne tam kad sunkiu darbu danų ūkiuose užsidirbtų pragyvenimui. Griuvus sovietinei santvarkai, naudotos technikos gabenimas buvo ant bangos. Ant tos bangos pateko ir Dainius. „Iš užsienio šalių gabenti naudotą žemės ūkio techniką į Lietuvą buvo labai populiaru. Mane pasiimdavo, kaip padėjėją ir kaip žmogų, žinantį, ko kaimui reikia“, – prisimena D. Šlaustas. Tokiose išvykose dažniausiai tekdavo apsistoti pas Danijos ūkininkus. Ten pamatęs, kad žemės ūkis gali būti anaiptol ne juodas, purvinas ir varginantis darbas, koks tuo metu buvo Lietuvoje, Dainius suprato, kad tokia yra ir Lietuvos žemės ūkio ateitis. „Kai pamačiau, kaip galima ūkininkauti, kad šis darbas gali būti ir šiuolaikiškas, ir patrauklus, o žemės ūkio technika gali būti ne barškanti, dulkina, tvanki ir lūžtanti, iš kurios išlipus tik akys žiba, o atsigulus į lovą galvoje tebeūžia, mintis imtis savarankiško ūkininkavimo tik dar labiau sustiprėjo“, – apie svarbiausią postūmį imtis žemės ūkio verslo užsimena ūkininkas. Tada ir buvo priimtas sprendimas plėsti tėvų ūkį ir imtis ūkininkavimo pačiam.
Pasak Dainiaus, tais laikais dar buvo ir kur plėstis, ir net kur naujai kurtis. D. Šlausto, kaip ūkininko, vieno iš pirmųjų pasinaudojusio Europos Sąjungos jauniems ūkininkams skirta įsikūrimo parama, gimtadienis – 2004-ieji. Tai metai, kada jam išduotas ūkininko pažymėjimas. Kaip ir dauguma ūkių Lietuvoje, Šlaustų valdų centras buvo pačioje Šėtoje ir aplink miestelį. „Tai neatitiko Danijos standartų, ten dauguma ūkių įsikūrę vienkiemiuose. Tokia buvo ir mano vizija“, – aiškų tikslą turėjo ir jo siekė jaunasis ūkininkas. Sakoma, kai labai nori, viskas įmanoma. Įgyvendinti savo tikslą Dainiui pavyko po trejų metų, kai Šėtos apylinkėse vienas ūkininkas pasiūlė įsigyti jo 100 ha valdas. „Ūkio su valda kaina buvo tikrai ne mano kišenei. Ir nors loterijose man visiškai nesiseka, šiuo atveju pasisekė, nes mano investicinį projektą finansavo SEB bankas ir 15 metų suteikė paskolą“, – pasakoja Dainius. Anot jo, prašymo paskolai vertinimas buvo labai griežtas, banko finansininkai jį tikrino itin atidžiai.
Laurynas (kairėje) ir Dainius Šlaustai daug darbų bendrame ūkyje atlieka patys
Banko finansinė injekcija užvedė jaunojo ūkininko ūkio plėtros variklį, prie augimo prisidėjo ir ES programų finansinė parama, bet svarbiausia ir didžiausia įtaka augimui turbūt buvo paties Dainiaus darbštumas ir ambicijos. Šiandien kartu sudėjus, brolių Dainiaus ir Lauryno ūkių plotas siekia 750 ha (brolio dalis apie 100 ha). „Jei būčiau labai norėjęs 1 000 ar 2 000 ha dydžio ūkio, manau, bučiau galėjęs „susirinkti“ ir tokį plotą. Tik tokiu atveju laukai jau būtų labiau nutolę nuo ūkio bazės, bet dar labiau plėstis nenorėjome dėl kitų priežasčių“, – aiškina Dainius. Didesniam ūkiui valdyti reikėtų ne tik daugiau technikos, bet ir daugiau žmonių. „Du ūkio darbuotojai dar likę nuo tėvuko laikų, vienas naujas ir mes su broliu. Galimybių plėstis buvo ir net ne viena, bet geriau turėti tiek, kiek būtum pajėgus dirbti kokybiškai, tvarkingai prižiūrint kiekvieną kampą ir nesiblaškant“, – argumentus prieš ūkio plėtrą dėsto Dainius.
Tolimiausias Šlaustų laukas nuo ūkio bazės nutolęs tik 12 km. Ūkininkai augina apie 300 ha žieminių kviečių, 150 ha žieminių rapsų, 100 ha salyklinių miežių, kuriuos parduoda sėklai bendrovei „Dotnuva Baltic“, apie 140 užima cukriniai runkeliai, pavasarį dar pasėjama 5–6 ha vasarinių kviečių tam atvejui, jei kartais žieminiai kviečiai neperžiemotų. Mažiausių laukų ploto vidurkis – apie 10 ha, didžiausias masyvas užima 100 ha. „Jame dirbu su vėjeliu“, – žybteli Dainiaus akys. Vidutiniškai pasėlių ploto vidurkiai sudaro nuo 30 iki 40 ha.
Nors praėjusiais metais vyravo sausra, ūkininkas jų nevadina blogais. „Aš juos vertinčiau kaip vidutinius. Kviečių kūlėme beveik 6,0 t/ha, rapsų – apie 3,5–3,8 t/ha, vasarinių miežių – 6,0 t/ha. Na o cukriniai runkeliai atseikėjo su kaupu. Derlius buvo rekordinis ir siekė 80 t/ha“, – džiaugiasi jis ir priduria, kad nėra maksimalistas ir nesiekia grūdų derlingumo rekordų. Pirmiausia dėl to, kad žemė skurdoka, ir daugiau kaip 6,0–7,0 t/ha kviečių ir 4,0 t/ha rapsų vargu, ar įmanoma būtų gauti. „Tad ir investuojame tam vidurkiui, nes kiek beįdėtum į dirvą daugiau nei ji gali duoti, didesnės grąžos negausi“, – įsitikinęs Dainius.
Po 8 metų pertraukos D. Šlaustas šiemet ir vėl apdraudė pasėlius. Į klausimą, ar tam turėjo įtakos ekstremalūs klimato pokyčiai, neprognozuojama gamta, Dainius atsako taip pat klausimu: „O kuris verslas yra prognozuojamas?“. Prie besikeičiančių klimato sąlygų ir nenuspėjamų ūkininkavimo aplinkybių, anot jo, reikia prisitaikyti. Ūkininko nuomone, ūkininkavimo sąlygos prieš 15 metų ir dabar labai skiriasi, iš dalies panašūs tik darbai ir jų eiliškumas. „Manau, kad išmokti prisitaikyti reikia kiekviename versle. O kad vyresnės kartos žemdirbiams tai padaryti yra sudėtingiau – tikra tiesa. Neariamosios technologijos, skystųjų trąšų KAS naudojimas, išmaniosios technologijos – visa tai ir dar daugiau mes jau taikome seniai, skystąsias trąšas pradėjome naudoti prieš 12–14 metų, kai šalyje bumas buvo tik prieš kokius penkerius metus. Mes šias naujoves pradėjome taikyti kur kas anksčiau ir jos mums pasiteisino“, – tikina žemdirbys.
Siekdamas efektyvumo, jis prieš trejus metus pradėjo tręšti pasėlius kintama trąšų norma, prieš tai ištyręs maisto medžiagų kiekį dirvožemyje ir sudaręs tręšimo žemėlapius. Iki tol Dainius tręšė lokaliai, sėdamas su 4,0 m darbinio pločio Väderstad Rapid sėjamąją. Tačiau po dvejų metų dėl prastos trąšų kokybės tokios technologijos teko atsisakyti. „Lokalus tręšimas buvo žingsnis į priekį, bet buvome priversti šią technologiją keisti, nes gamintojai neužtikrina reikalingos trąšų kokybės. Kad ir kaip trąšų didmaišius saugome, atsivežę iš karto krauname po stogu, iš 5 ar 10 didmaišių žiūrėk vieno koks kampelis ir drėgnas“, – apgailestauja Dainius. Sušokusios trąšos užkimšdavo tręšiamuosius aparatus. Tokiais atvejais tekdavo pusę tonos trąšų iškasti arba su kokia viela badyti, taip bandant atkimšti užsikimšusią vietą. „Tokie atvejai atimdavo per daug laiko, o ir suerzindavo taip, kad nusprendžiau įsigyti tręštuvą ir nesukti daugiau galvos“, – sako D. Šlaustas.
4,0 m darbinio pločio Väderstad Rapid sėjamoji – viena iš seniausių mašinų technikos parke, kuriai jau ieškoma pamainos
Jis pasirinko Bredal F4 3200 trąšų barstomąją. Dainiaus tvirtinimu, tai aukšto techninio lygio mašina, turinti tokių privalumų, kokių kitos neturi. „Trąšų barstomosios dozatoriaus konstrukcija tokia, kad galima skleisti ir stambesnes granules be baimės, kad kažkas gali užstrigti. Trąšų granules ant sklaidomųjų diskų tiekia transporteris, be to, šioje trąšų barstomojoje įrengtas automatinis palydovinis darbinio pločio reguliavimas (sekcijų kontrolė), todėl granuliuotas, miltines trąšas ir įvairias kitas birias medžiagas galima skleisti labai tiksliai,“ –- pasirinkimo motyvus nurodo ūkininkas. Kad mineralinių trąšų skleidimas būtų kuo tolygesnis, jis dar įsigijo kompanijos „Yara“ augalų optinės analizės jutiklius.
Tręšimas kintama norma – dar vienas gamybos sąnaudas mažinantis technologinis sprendimas. Didelių derliaus skirtumų, pakeitus tręšimo technologiją, kol kas Dainius nemato, nes ir dėl pastaraisiais metais vyravusios sausros derliai buvo kuklesni, tačiau trąšų sutaupyta. „Pernai truputį būta baimės, kai pagal dirvos žemėlapius cukriniams runkeliams buvo apskaičiuotos neįtikėtinai mažos trąšų normos, tačiau derlius net buvo rekordiškai didelis. Žinoma, tais metais visiems jie užderėjo gerai“, – teigia Dainius. Jo skaičiavimais, tręšiant kintama norma pagal tręšimo žemėlapius, sutaupoma apie 25–30 % trąšų. Dar vienas tokios technologijos privalumas – vienodėjantis dirvožemių derlingumas. Tam prireikia ne vienerių ir ne dvejų metų, gal net reikės iš viso penkerių. „Kitąmet antrą kartą darysime dirvožemio tyrimus, tada matysime, ar jis vienodėja, kokia yra situacija iš tikrųjų. Bet faktas, kad derlius tikrai nesumažėjo, ir tas yra gerai, o trąšų poreikis buvo mažesnis“, – dėsto D. Šlaustas.
Bredal F4 3200 trąšų barstomąją Šlaustai pasirinko dėl išskirtinės dozavimo įtaiso konstrukcijos. Kintamomis normomis ūkio laukai tręšiami jau treji metai, o kad šis darbas būtų dar tikslesnis, pasitelkiami „Yara“ augalų optinės analizės jutikliai
Šlaustai žemės ūkio technologijų „madas“ atidžiai seka. Tarpinius augalus, paprastai ridikus ir garstyčias, augina ir jie, rudenį žaliąją trąšą įdirbdami diskiniu 6,5 m pločio Väderstad Carrier skutikliu. Neariamoji žemdirbystė ir jų ūkyje pasiteisino, nors plūgą jie turi, tačiau pagal paskirtį naudoja retai. „Gal prisireiks, gal bus drėgni metai, kaip 2017-aisiais, tada teko šiek tiek arti. Kiekvieni metai turi savų niuansų ir padiktuoja savas taisykles“, – pabrėžia ūkininkas.
.jpg)
Tarpiniams augalams susmulkinti ir įterpti naudojamas 6,50 m darbinio pločio diskinis Väderstad Carrier skutiklis
Iš noraginių žemės dirbimo agregatų buvo pasirinktas 4,0 m darbinio pločio pakabinamas Lemken Karat skutiklis. „Truputį pamarginau padargų parką kita spalva“, – juokiasi Dainius. Jo galimybes ir manevringumą dėl to, kad skutiklis pakabinamas, o ne prikabinamas, jis įvertino pas kaimynus. „Dėl tokios konstrukcijos jis gerokai manevringesnis, daug greičiau nei su prikabinamu agregatu galima ir galulaukėse, ir aplink medžius apsisukinėti, o ir priežiūros jam reikia mažiau. Kaina jo taip pat mažesnė, nes agregatas juk paprastesnis“, – privalumus aiškina D. Šlaustas.
Jis vertina ir Lietuvos įmonių produkciją. Jau 10 metų per javapjūtę talkina grūdų perkrovimo priekabos. Visos jos lietuviškos, pagamintos Mažeikių r. įsikūrusioje „Western Fabrication“. O grūdų transportavimui naudojamos tik „Laumetrio“ gamybos puspriekabės. Kėdainių r. įmonėje pirktas ir kultivatorius, tik jis dabar itin retai naudojamas.
Ir perkrovimo priekabos, ir transportavimo puspriekabės – pagamintos Lietuvoje
Na štai ir priėjome prie spalvos, kuri Šlaustų ūkyje dominuoja. Savaeigės technikos parke žalios su geltona spalvos daugiausia. „Traktoriai, javų kombainai, savaeigis purkštuvas – visi pagaminti „John Deere“. Turėjome tik vieną kito gamintojo mašiną – pats pirmasis vakarietiškas traktorius buvo Massey Ferguson, tačiau jis mūsų lūkesčių nepateisino, – ilgametę ištikimybę vienam prekės ženklui deklaruoja Dainius. – Tiesa, turime seną baltarusišką tėvuko pirktą traktorių, kurio širdis neleidžia parduoti. Atsiranda darbo ir jam, tai kažką nuvežti, praverčia ir kai reikia akmenis rinkti“.
Pirmasis, išdirbęs apie 9 000 mval. ir mažiausias iš visų traktorių – 92 kW/125 AG vardinės galios John Deere 6620. Kitas – taip pat ne ką jaunesnis, 110 kW/150 AG pajėgumo John Deere 6930, Šlaustų ūkiui jau atidavęs 10 metų. Pasėlių priežiūros darbams naudojamas prieš penkis metus įsigytas 103 kW/140 AG pajėgumo John Deere 6140R, o naujausias ir didžiausias – prieš kelerius metus į ūkį atvažiavęs 272 kW/370 AG pajėgumo John Deere 8370R, kuris atlieka pagrindinius lauko darbus. Daugiausia ūkyje vidutinės galios klasės modelių, nes, pasak Dainiaus, taip paprasčiau rasti pamainą, jei vienas kuris iš jų sugenda.
.PNG)
Galingiausias iš žaliai geltonų traktorių – didelės galios klasės modelis John Deere 8370R (vardinė galia 272 kW/370 AG)
„Gal kažkas ir pavadins mane John Deere fanatiku, bet kol kas iš tokio fanatizmo aš tik laimiu. Pagrindinė priežastis, kuri lėmė mano pasirinkimą, „John Deere“ atstovaujančios bendrovės „DOJUS agro“ serviso komandos darbas. Vyrai dirba kokybiškai, operatyviai, o ir mes, klientai, esame įmonės vertinami. Svarbu, ir tai, kaip su mumis bendraujama. Tai esminiai dalykai, kurie ir lemia spalvos pasirinkimą. – savo sprendimu nė karto nesuabejojo Dainius. – Tai ne mano žodžiai, bet jie labai taiklūs – yra dvi technikos rūšys: arba jau sugedusi, arba dar sugesianti. Taigi, mašinos ges, nepaisant jų spalvos ir čia svarbiausia, kaip greitai gedimas bus pašalintas“.
Ūkininko įsitikinimu, labai apmaudu, kai didelius pinigus kainuojančios mašinos stovi. Kaip taisyklė, jos sustoja tada, kada labiausiai reikia. „Šį pavasarį taip ir atsitiko: pačią pirmąją dieną, kai išvažiavau sėti, traktorius ėmė ir sugedo, subyrėjo variklio skysčio siurblio sparnuotė. Nepraėjo nė trijų valandų ir aš vėl dirbau“, – „DOJUS agro“ operatyvumą giria D. Šlaustas.
Labai gerai jis atsiliepia ir „John Deere“ kompanijos nuotolinių technologijų sistemą „JDLink“, kuri įdiegta visuose traktoriuose. Visuose traktoriuose yra ir palydovinė automatinio vairavimo sistema „AutoTrac“. „Užsisakant antrąjį traktorių, jį man pasiūlė su automatinio vairavimo sistema „AutoTrac“. Tada aš atsakiau – tikrai nereikia, nes pas mus gerai vairuojančių yra“, – šypsosi D. Šlaustas. Kol užsakytas traktorius buvo pristatytas, ūkininkas suprato, kad vis dėl to ji reikalinga. „Na teko ją įrengti remonto dirbtuvėse ir žinoma, sumokėti daugiau nei būčiau užsakęs gamykloje, – tęsia jis. – Aš jau nebeįsivaizduoju, kaip reikėtų dirbti traktoriumi be palydovinės automatinio vairavimo sistemos. Daug esame skaičiavę, kiek sumažėja persidengimų, kiek degalų sutaupoma... Visapusiška nauda“.
Pradėjęs naudoti automatinį vairavimą, jis vis labiau gilinosi į John Deere technikos ir kompanijos siūlomų telemetrinių sistemų galimybes. Taip mašinose atsirado „JDLink“ moduliai, kurie nuotoliniu būdu renka duomenis ir juos perduoda į serverį. „John Deere“ sukurtoje „FarmSight“ strategijoje integruota belaidė technologija ir pažangūs preciziško ūkininkavimo sprendimai. Telematinės technologijos yra nepamainomas darbų dokumentavimo įrankis, o tai, kas yra sukaupta, galima matyti bet kokiame išmaniajame įrenginyje. „Anksčiau gi viską sąsiuvinyje užrašinėjau, o dabar atsidarai telefone myjohndeere programėlę ir matai viską, kaip ant delno. Koks traktorius, kur jis dirba, kiek padaryta, kiek degalų sunaudota, kas tuo pat metu buvo daryta pernai. Galima lyginti darbus, sąnaudas ir kitus duomenis įvairiais pjūviais“, – sužavėtas technologijų galimybėmis jaunas ūkininkas.
Programėlė išmaniajame telefone suteikia prieigą prie visų padarytų ir realiu laiku atliekamų darbų bei kitų duomenų
Dainius neslepia, kad iš pradžių naudoti išmaniąsias technologijas darbuotojams buvo iššūkis, nes atvažiavus į lauką, reikėdavo kai kuriuos duomenis įvesti, pasirinkti atliekamą darbą, lauką ir kt. „Po truputį pripratome, įsisavinome. Pagrindinius duomenis suvesti reikia – valdymo terminalas dar tavo minčių nenuskaito“, – juokauja ūkininkas. Į duomenų bazę, tik baigus kulti nusiunčiami ir javapjūtės rezultatai. Šlaustų ūkyje dirbančiuose dviejuose vidutinio, VII laidumo klasės John Deere kombainuose (T660 ir T670) įrengti drėgnio jutikliai, jie sudaro ir derlingumo žemėlapius. Beje, antrąjį T670 jis pirko po 2017 metų lietingos javapjūtės, tad užsisakė pravažesnę modifikaciją, turinčią galinius varančiuosius ratus. „Tai taip jo dar ir neteko išbandyti“, – nusikvatoja ūkininkas.
.jpg)
John Deere T660 ir T670 javų kombainuose taip pat įdiegtos išmaniosios technologijos. Viena iš derliaus dorojimo mašinų – pravažioji, su galiniais varančiaisiais ratais
Pats už kombaino vairo per javapjūtę jis nebuvo atsisėdęs ne dėl to, kad nepasitiki savo jėgomis. Kai nuimamas derlius, kur kas daugiau reikalų grūdų saugyklose. „Grūdai byra, žiūri kokybę, klases, drėgnį. Kontroliuoji, kur skirtingos kokybės grūdus nukreipti, kur išpilti, o jei dar atvažiuoja koks transportas pasikrauti. Begalės reikalų ir atsakomybė didesnė, nei dirbti kombainu“, – pabrėžia Dainius.
Pavasarį su malonumu jis imasi tręšimo. Šio darbo jie nenorėtų niekam patikėti, bet ne dėl to, kad tam nėra tinkamų žmonių. „Barstydamas amonio sulfatą žieminių kviečių ir žieminių rapsų pasėlius, per 2–3 dienas pravažiuoju kiekvieno lauko technologinėmis vėžėmis. Betarpiškai galiu įvertinti, kokia pasėlių būklė. Nei su visureigiu tiek išvažinėsi, nei su dronu apžiūrėsi“, – tikina Dainius. Šlaustai turi droną, bet juo užfiksuoti vaizdai neatspindi realios būklės, nes iš aukštai ir vaizdas kitoks, ir detalių mažiau galima pastebėti. Dar viena priežastis, kodėl Dainius drono pasėlių apžiūrai beveik nenaudoja, tam sugaištama dvigubai laiko, nes pirmiausia su juo reikia apskristi visą plotą, paskui visą užfiksuotą vaizdinę medžiagą perkelti į kompiuterį ir dar tiek pat laiko sugaišti jos peržiūrai. „Tręšiant laikas išnaudojamas dvigubai naudingiau: ir darbą padarai, ir tuo pačiu seki visų laukų būklę“, – pabrėžia ūkininkas.
Aprėpti, kontroliuoti kuo daugiau veiklos ūkyje D. Šlaustas nori ne dėl to, kad nepasitiki ūkyje dirbančiais darbuotojais: „Žmonės labai sąžiningi, bet aš turiu jausti ūkio pulsą nuolat, turiu žinoti kuo jis kvėpuoja ir gauti kaip įmanoma daugiau informacijos, tuomet greičiau pastebiu problemas, tad ir sprendimus priimu operatyviau. Preciziškai dirbant, žiūrėk, derlingumas puse tonos didesnis, o jei ir dar antra tiek papildomai gauni, laiku sureagavus ir pastebėjus, jau ir visa tona daugiau iš hektaro į kombaino bunkerį subyra“.
