Tarp didžiųjų Kėdainių rajono ūkininkų įsiterpusi Labūnavos žemės ūkio bendrovė neatsilieka nuo stiprių kaimynų ir daugiašakiame ūkyje taiko nestandartinius sprendimus, kurie nepalankiais žemės ūkiui laikais leidžia modernizuoti gamybą su mažiausiomis investicijomis. O nestandartinių, neįprastų, sąnaudas taupančių sprendimų Labūnavoje ne vienas.
Labūnavos žemės ūkio bendrovė – nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio veteranė, ūkis skaičiuoja jau 28-uosius veiklos metus, tačiau joje taikomos technologijos anaiptol nepasenusios, o kai kurie sprendimai toli gražu nėra standartiniai. Kiekviena investicija gerai pasverta, apgalvota, išanalizuota ir iki smulkmenų palyginta su alternatyviais sprendimais. „Jei nesame tikri dėl pasirinkimo, nesame tikri, kad jis pasiteisins, tiesiog palaukiame, neskubame ir toliau ieškome. Keli iš eilės metai žemės ūkio sektoriui nebuvo palankūs, lėšų investicijoms nėra daug arba visai nėra, todėl reikia ieškoti pigiausio, bet maksimaliai efektyviausio, galbūt ne visai standartinio sprendimo“, – svarsto trečius metus bendrovei vadovaujantis Simonas Greičius.
Simonas Greičius per beveik 3 vadovavimo Labūnavos žemės ūkio bendrovei metus inicijavo nemažai pasiteisinusių permainų. Dabar visas dėmesys skiriamas pieno fermoms atnaujinti
Bendrovės vadovo teigimu, 2 700 ha ūkyje su 1 600 galvijų, iš kurių 600 melžiamų karvių, dar nėra viskas modernu ir tikrai ne viskas atitinka modernaus ūkio viziją, tačiau to siekiama, kiek leidžia galimybės. „Ko gero labiausiai užmiršta ir, manau, nepelnytai nustumta į šoną mūsų ūkyje buvo gyvulininkystė. Nors ir aš iki pradedant vadovauti ūkiui visada galvojau, kad gyvulių auginimas tik trukdo verslui, kiša pagalius augalininkystei į ratus, trukdo žmonėms atostogauti, tačiau dabar mano nuomonė pasikeitusi“, – sako S. Greičius.
Kaip papildomas verslas, generuojantis tiek pajamų per mėnesį, kurių užtenka einamosioms išlaidoms padengti, atlyginimams sumokėti, gyvulininkystė bendroje veikloje neša nemažą naudą, gaila tik, kad metų pabaigoje, šios šakos pliusas mažokas. „Bet tai nereiškia, kad tai bevertis verslas, kurio reikėtų atsisakyti, net jei galutinis rezultatas yra per menkas“, – svarsto ūkio vadovas, pridurdamas, kad įgyvendinus dabar vykdomus projektus, tikėtina, kad skaičiai pasikeis labiau į teigiamą pusę. „Žinoma šiandien tai būtų per drąsu tvirtinti, o ir prognozuoti pienininkystės apyvartas, pasaulį apėmus pandemijai, sudėtinga“, – nerimą visiems keliančios temos neišvengia Simonas.
Labūnavoje per dieną parduodama 15 t pieno, vidutinis primilžis iš karvės – apie 10 t per metus. Produktyvumo skaičiai įspūdingi, nes Labūnavoje visos karvės iki šio pavasario buvo laikomos pririštos ir melžiamos į pieno linijas. Simono teigimu, bandos genetika labai gera, tačiau jos potencialas pilnai neišnaudojamas, nes gyvulių gerovės sąlygos neatitinka pažangių laikymo technologijų reikalavimų. „Atskleisti potencialui reikia gerų sąlygų. Net ir sudėtingesnėmis sąlygomis laikomos karvės produkciją atiduoda, bet nukenčia reprodukcija, dažnai karvių nepavyksta apsėklinti. Vasarą įsivyravę karščiai kerta ir per pieningumą, ir per pieno kokybę, ir per gyvulių sveikatą. Daug pinigų nueina vėjais“, – netinkamų laikymo sąlygų pasekmes vardija Simonas ir tikisi, kad įgyvendinus tvartų rekonstrukcijos projektą, padėtis gerokai pasikeis.
Pieno supirkimo kainos, deja, neleidžia daryti didelių investicijų, o atsinaujinti verkiant reikia, todėl Labūnavoje pradėta rekonstruoti ne viskas iš karto. Be to, reikia patikrinti, ar neįprasta karvių laikymo technologija, esant robotizuotam melžimui, pasiteisins. Pasak S. Greičiaus, pasirinkta eiti robotizacijos keliu, bet ne pačiu brangiausiu. „Mūsų idėją galima įgyvendinti su nedideliais finansiniais įsipareigojimais, ir labai viliamės, kad ji pasiteisins. Tada atnaujinsime ir likusius tvartus“, – daug vilčių į naują projektą deda ūkio vadovas.
Pirmojoje rekonstruotoje karvidėje įrengti du kompanijos BouMatic Robotics robotai. Nors Lietuvoje tai nėra labai populiarus prekės ženklas, Simonas sako, kad Nyderlandų įmonė yra vienintelis gamintojas rinkoje, pristatantis naujovišką melžimo įrangą: patentuota melžimo sistema karvę melžia iš galo tarp užpakalinių kojų. Kai karvės nemato tešmens link judančios roboto rankos, patiria mažiau streso, be to, rizika iš baimės nuspirti melžiklius irgi sumažėja. Kovo pabaigoje nuo grandinių paleista ir į rekonstruotą tvartą perkelta apie 100 karvių. „Nebuvo lengva, gyvuliai patyrė nemažą šoką, bet apsiprato, nustojo blaškytis, stresuoti, palengva atsistatė ir laikinai nukritę primilžiai“, – patirtimi dalijasi S. Greičius.
BouMatic MR-S2 robotas unikalus dėl melžiklių uždėjimo sistemos: roboto ranka tešmens link juda iš galo, o ne iš šono, kaip kitų gamintojų, be to, pats robotas atlieka ir selekcinių vartų funkciją, todėl nebereikia įrengti atskirų selekcinių vartų. Vienam robotui numatytos 55–60 karvių
Nerimo, ar pavyks gyvuliams prisitaikyti, ar tokia technologija veiks, būta ne be reikalo. Kitaip nei įprasta robotizuotoje karvidėje, Labūnavoje nėra karvių guoliaviečių. Poilsio zona labiau panaši į kraikinę užtrūkusių karvių laikymo sistemą. Kreikiamoje erdvėje gerokai daugiau vietos nei būtų jos, įrengus įprastas guoliavietes su guminiais kilimėliais. „Skaičiuojame, laikomai karvei tenka apie 10 m2 ploto, vietos prie girdyklų – 15 cm, o šėrimo stalo vienam gyvuliui tenka net 90 cm pločio, kai, taikant įprastas technologijas, vietos prie šėrimo stalo dažniausiai būna gerokai mažiau“, – svarbiausius neįprastos gyvulių laikymo technologijos privalumus nurodo Simonas. Anot jo, trūkumų rekonstruotose karvidėse taip pat yra – seni pastatai gana žemi, todėl gali būti mikroklimato nukrypimų. Siekiant jį pagerinti, įrengti horizontalūs ventiliatoriai. „Žinoma dėl šito mūsų sumanymo dar liko daug neatsakytų klausimų, bet tikiuosi atsakymus greitai gausime ir pradėsime rekonstruoti kitus tvartus“, – viliasi ūkio vadovas. Jei tokia technologija pasiteisins, bus įrengti iš viso 8–9 robotai ir atnaujinti likę 3 tvartai.
Karvių poilsio zona kreikiama. Kraikinis mėšlas išstumiamas kartą per savaitę, tuo metu kai karvės gauna šviežių pašarų ir pakyla prie šėrimo stalo
Dar vienas nestandartinis sprendimas, kurį planuoja įgyvendinti Labūnavos žemės ūkio bendrovė, susijęs su sėjos technologijomis. Apskritai, į žemės dirbimo bei kitas augalininkystės technologijas čia žiūrima taip pat savaip. Ūkis valdo 2 700 ha. Didžiausias plotas (apie 900 ha) skirta kviečiams. „Visi Lietuvoje mylime kviečius, visi mokame juos auginti. Tai augalas, kuris duoda didžiausią derlių, bet kiek esame skaičiavę finansiškai, kviečiai labai retai, kada būna pirmoje vietoje pagal pelningumą, geriausiu atveju trejetuke, ir tai ne visada“, – vertina Simonas.
Skaičiuojant penkerių metų vidurkį, finansiškai daugiausia naudos duoda salykliniai miežiai (360 ha), pajamos už juos stabiliai aukštos. Žinoma, rapsai (470 ha), jei uždera, irgi gerokai papildo ūkio biudžetą, tačiau tai ir labiausiai rizikingas auginti augalas, nes kas 4–5 metai po žiemos jis arba iššąla, arba išmirksta, ar dar kokia bėda ištinka. Labai naudingos ir sėjomainai, ir finansiniams ūkio rodikliams yra pupos, kurių planuojama šiemet sėti apie 320 ha. Paprastai trečdalis auginamos kaip sėklinės, likusios išvažiuoja į uostą ir eksportuojamas.
Anksčiau auginti ir žirniai, tačiau antri metai jie nesėjami. Pasak Simono, kaina nėra pakankama, o ir jų derliaus nuėmimas trukdydavo javapjūtei. „Pastaruoju metu stebiu tokias augalų veislių ar rūšių auginimo prekiniuose ūkiuose tendencijas: net ankstyvi kviečiai, jei gerai išžiemoja, praranda prasmę. Pavyzdžiui, kol nukuliame 470 ha žieminių rapsų, ankstyvoji kviečių veislė būna jau pernokusi. Jei būtų žirniai, tuo pat metu prasidėtų ir jų kūlimas, tuoj iš paskos ir salykliniai miežiai, o jie labai svarbi kultūra, kurios negalime sau leisti vėluoti nuimti. Jei tokia būtų augalų brandos seka, nors persiplėšk“, – akcentuoja S. Greičius. Patys paskutiniai Labūnavoje nuimami kukurūzai (300 ha). Didžioji derliaus dalis silosuojama tranšėjose, šiek tiek auginama grūdams ir parduodama, dalis panaudojama grūdainiui žarnose, kurio pagaminama apie 600 t. Pievos užima 340 ha.
Labūnavoje auginami ir tarpiniai augalai, daugiausiai garstyčių ir ridikų mišinys (apie 400 ha), kurie laukuose paliekami nesusmulkinti ar kitaip neįdirbti iki pat pavasario. „Kas nušąla, kas nenušąla, bet juos paliekame iki pat pavasarinės sėjos. Nuo pat pirmųjų mano vadovavimo bendrovei metų pradėjome taip eksperimentuoti“, – sako Simonas, pabrėždamas, kad yra idėja dirbti taip, kad ūkyje iš viso neliktų juodos žemės plotų. Tik po kukurūzų nuėmimo, kai jau gana vėlus laikas, ražiena nuskutama su universaliu skutikliu Väderstad Top Down. Ūkio vadovas planuoja plotuose po kukurūzų pabarstyti avižų ar kitų žalinimui skirų augalų sėklų.
Tarpiniai augalai laikomi iki pat pavasario sėjos
Pavasarį tarpiniais augalais padengti laukai prieš sėją tik vieną kartą įdirbami skutikliu. „Dauguma tarpinių augalų iki pat pavasario nelaiko, nes tai vėlina sėją. Psichologiškai ūkininkams sunku išlaukti, nes pavasarį visi lenktyniauja, kas greičiau pasės. Tad pavasario sėjos lenktynėse mes tikrai visada paskutiniai, bet pralaimėti verta, nes tarpiniai augalai ne tik išlaiko drėgmę, jie pridengia dirvą nuo aktyvios saulės, tokia priedanga saugo gyvybę, saugo humusą, mums tai pasiteisina su kaupu“, – tvirtina Simonas.
Ūkio vadovo įsitikinimu, įdirbti dirvą reikia tik tiek, kiek reikia, o daug problemų, jei ne visas, galima išspręsti tinkama sėjomaina. Jau 12 metų Labūnavoje taikoma neariamoji žemdirbystė, ariami tik tie plotai, kurie tręšiami organinėmis trąšomis. „Mūsų tikslas – nieko nearti ir vis mažinti skutimo gylį. Kam rausti žemę 25–30 cm gyliu?“, – retoriškai klausia jis. Simono nuomone, kviečiams dirvų giliau nei 5–7 cm įdirbti nebūtina. Vieninteliai rapsai Labūnavoje sėjami į giliau įdirbamą dirvą vienu važiavimu: sėjama su skutikliu, dirvos dirbimo gylis 15–18 cm. Į klausimą, kaip ketinama įdirbti kraikiniu mėšlu patręštus laukus, visiškai atsisakius plūgo, S. Greičius turi atsakymą: „Nuo šių metų bandysime įskusti mėšlą taip pat su Top Down. Tręšime skysčiau, ploniau, turėtų pavykti“.
Įprastai, nuėmus kviečius, pirmiausia supresuojami šiaudai. Anksčiau šiaudams iš laukų surinkti buvo naudojami ritinių presai, pernai juos pakeitė vienas našus, greitas Case IH 434XL stačiakampių ryšulių presas, kuris pajėgė sutvarkyti net trijų kombainų paliktus šiaudus. Šiaudai nesurenkami tik iš tų laukų, į kuriuos pagal sėjomainą negrįžta organinės trąšos.
Į pusę buvusių kviečių ploto sėjami žieminiai rapsai, kita pusė skiriama salykliniams miežiams. „Plotus miežiams ruošiame labai paprastai. Nukūlus kviečius, dirva paliekame „pailsėti“. Nusirenkame šiaudus, kur reikia (technologines vėžes, galulaukes) įdirbame giliai dirvos raižytuvu, ir tuomet su Väderstad Top Down sėjame garstyčias su ridikais, dirbdami iki 15 cm gyliu, ir paliekame viską augti, net pabirų nepurškiame. Viskas auga, kuo daugiau gyvybės tuo smagiau“, – dėsto Simonas. Pavasarį prieš salyklinių miežių sėją tarpiniais augalais padengtos dirvos vieną kartą skutamos su 10 m darbinio pločio Bednar diskiniu skutikliu.
Labūnavoje dirvoms įdirbti, rapsams ir tarpiniams augalams pasėti naudojami 4,0 ir 6,0 m darbinio pločio Väderstad Top Down skutikliai
10,0 m darbinio pločio diskinis skutiklis Bednar su APV smulkių sėklų išsėjimo įranga agreguojamas su nuomojamu 517 AG vardinės galios traktoriumi Claas Xerion 5000. Beje, turinčiu centrinę slėgio reguliavimo padangose sistemą
Pasak Labūnavos bendrovės vadovo, nors ūkyje dirbančioms sėjamosioms jau gerai būtų rasti pamainą, bet kol dar ieškoma optimaliausiai ūkio poreikius atitinkančios sėjos mašinos, dvi 6,0 m darbinio pločio, garbaus amžiaus sulaukusios John Deere 750A serijos sėjamosios su sėjos darbais susitvarko puikiai. „Jos mūsų mastams jau gerokai per mažoms, o ir eksploatuojamos 12 metų, jei ne daugiau. Dairomės 9 arba 12 m tiesioginės sėjamosios be pirminio žemės dirbimo sekcijų, bet kol kas neišsirenkame. Reikia tokios, kuri galėtų sėti tiesiai į tą tarpinį „šiukšlyną“, kurį mes paliekame iki pavasario, kad būtų galima vienu važiavimu viską padaryti. Kad ji būtų pajėgi sėti į po rapsų sudaigintas pabiras, kurios išstypsta iki kelių“, – svarbiausius sėjamosios pasirinkimo kriterijus vardija Simonas. Pasak jo, kol kas vienareikšmio atsakymo, koks agregatas ūkiui būtų tinkamiausias, nėra, nors jau išbandytos kelios mašinos.
Kodėl dairomasi tiesioginės sėjos sėjamosios, argumentai labai paprasti; mašina turi būti didelio pločio su kiek galima mažesniu galios poreikiu. Turimas John Deere 750A serijos sėjamąsias, kurios yra tiesioginės sėjos, traukia 160 AG traktoriai. Jei pavyktų rasti panašaus konstrukcijos principo 9 m sėjos mašiną, jai turėtų pakakti 230–250 AG traktoriaus. Paruošti dirvą sėjai Labūnavoje pajėgumų netrūksta – per parą dirbant dviem pamainomis pavyksta įdirbti 200 ha. „Aš galvoju, kad turimų technikos pajėgumų turi užtekti, jei sėjomaina gerai sudėliota. Ji lemia ne tik darbų organizavimą. Gera sėjomaina išsprendžia ir daugiau bėdų, sumažina pašaknio ligų riziką. Visi tai nuolat kartoja, bet dažnai kažko nepadaro“, – pažymi S. Greičius.
Tręšimo darbams naudojamos prikabinamos Güstrower GDK 10.000 ir pakabinamos Kverneland TL Geospread trąšų barstomosios. Abu agregatai tręšia pagal tręšimo žemėlapius. Pirmas darbas, kuris buvo padarytas atėjus naujam vadovui, ištirtas maisto medžiagų kiekis visų ūkio laukų dirvožemyje. Pradėjus tręšti tiksliai, trąšos naudojamos daug efektyviau
Olandiškas 36 m sijų purkštuvas Agrifac Condor pakeitė tris mažus 18 m darbinio pločio prikabinamus ir vieną savaeigį purkštuvus. Simono teigimu, tai labai patikima mašina, purškimo darbams dar naudojamas tokio pat darbinio pločio John Deere 5430 purkštuvas
Nuo seno Labūnavos žemės ūkio bendrovėje buvo didžiausias geltonai žalios John Deere technikos parkas. Šiandien jame yra ir kitų gamintojų technikos, beje, kai kurios mašinos nuomojamos. „2017-ųjų metų javapjūtę mes baigėme su septyniais John Deere kombainais, iš kurių du T, likusieji paprastesni WTS serijos. Pernai likome su keturiais kombainais – dviem nuosavais John Deere T 660 serijos kombainais, kitus du – nuomojame“, – pasakoja ūkio vadovas. Penkis John Deere ūkis pardavė, liko tik geriausiai prižiūrėtos javų derliaus dorojimo mašinos. Penkis kombainus pavyko pakeisti dviem: rotoriniu Case IH Axial-Flow 8240 ir hibridiniu Claas Lexion 770. Simono teigimu, abu kombainai nuomojami, lyginami tarpusavyje. „Kol kas didelių skirtumų nepastebėjome, vasaros buvo sausos, tad nei našumu, nei kitais parametrais nė vienas neišsiskyrė, – teigia ūkio vadovas. – Gerai būtų juos palyginti sudėtingesnėmis sąlygomis“.
Kombainų skaičių pavyko sumažinti ne tik dėl to, kad pasirinkta pusantro karto našesnė technika. Javapjūtė gerokai paspartėjo įsigijus dvi Western Fabrication perkrovimo priekabas. „Jos universalios, naudojamos ir sėklai į laukus vežti. Labai patogios šiems darbams, nes turi reguliuojamo kampo sraigę, yra 3 ašių, su minkštomis aukštomis padangomis, greitos transporte. Grūdų išpylimas vyksta kombainams nesustojant, tad darbai vyksta gerokai sparčiau“, – aiškina Simonas.
Dvi Western Fabrication perkrovimo priekabos gerokai paspartino javapjūtę
Ar nuomos paslaugomis ir toliau bus naudojamasi, dar neapsispręsta, bet Simonas svarsto, kad nuomoti techniką kuo toliau, tuo bus populiariau. Pirmiausia dėl to, kad ši paslauga leidžia tiksliau planuoti išlaidas. „Tai fiksuotos išlaidos, nesuki galvos, nes žinai, kiek kainuos kūlimo sezonas ir niekas daugiau nerūpi, nereikia kombainų remontuoti, rūpintis atsarginėmis dalimis. Žinoma, nuo gedimų niekas nėra apsaugotas, bet je ir taip atsitiktų, technikos nuomos įmonė pasirūpins atsarginėmis mašinomis. Darbai nestos“, – apie žemės ūkio technikos nuomos naudą šneka ūkio vadovas.
Labūnavos žemės ūkio bendrovės kolektyvas nemažas – 85 žmonės, iš jų – 18 melžimo operatorių. Prieš dvejus metus darbuotojų būta 113. „Iš vienos, socialinės pusės, suteikti žmonėms darbą yra gerai, tačiau neišvengiamai žmonių skaičius mažės. Kol kas darbo yra visiems. Statybas vykdome irgi savo jėgomis“, – sako S. Greičius. Jo teigimu, nors darbuotojų amžiaus vidurkis 53 metai, tačiau yra nemažai ir tokių, kurie vienas po kito išeina į užtarnautą poilsį, o pagrindinius darbus atlieka jaunimas nuo 25 metų. Simonas skaičiuoja, kad tokio dydžio ūkyje reikėtų išsiversti su 50–60 žmonių kolektyvu, kitaip išgyventi nebus lengva.
S. Greičius sako, kad iš to, kas buvo planuota, jam pradėjus vadovauti, jau daug padaryta. Augalininkystė beveik sustyguota, trūksta tik naujos sėjamosios, gerai būtų įrengti ir naują grūdų priėmimo punktą su džiovykla ir valomąja, esamas jau morališkai pasenęs. „Pasitaikius geram sezonui, tarp fermų rekonstrukcijų gal pavyks ir tai padaryti. Dabar didžiausias dėmesys ir prioritetas skiriamas fermų rekonstrukcijai. Jei pasiteisins pirmoji, norisi dar šiemet iki Kalėdų paleisti ir antrąją“, – planuoja Labūnavos ūkio vadovas.
Profi Lietuva 2020/2
