Radviliškio rajone Pociūnėliuose ūkininkaujantis Aivaras Rimkus būti tuo, kuo yra dabar, niekada neplanavo. Į ūkininkaujančio tėvuko darbus jis, būdamas vaikas, net nosies nekišo ir baigęs mokyklą pasirinko miestietišką informatiko-programuotojo profesiją. Gautas diplomas didelio džiaugsmo, deja, nesuteikė. Darbas nebuvo prie širdies, reikalavo didelės kantrybės. Aivaro neapleido jausmas, kad sėdi ne savo valtyje. Taip jis pasuko ten, kur yra dabar, – tapo ūkininku.
Pirmiausia Aivaras grįžo į tėvo ūkį, paskui, pasinaudojęs Europos Sąjungos parama jaunojo ūkininko įsikūrimui, įkūrė ir savo ūkį. Nedideliais žingsneliais, plyta po plytos pastatyto jungtinio Rimkų ūkio plotas šiandien siekia beveik 2 000 ha ir gali būti rodomas pavyzdžiu kitiems. Iš tolo spindintys džiovyklos bokštai, tarsi kareiviai tvarkingai surikiuotos kieme mašinos, šiuolaikiškai suremontuotos ne tik iš išorės, bet ir iš vidaus ūkio patalpos – tokia nepriekaištinga tvarka gali pasigirti ne kiekvienas. A. Rimkus išpuoselėtu ūkiu ir nesigiria. Jis tiesiog ūkininkauja taip, kaip moka, taip, kaip išmoko per tuos keliolika metų. „Pradėjęs ūkininkauti turėjau nedaug žinių ir iš tėčio mokiausi tik pradėjas dirbti ūkyje. Savo gyvenimo su žemės ūkiu aš nė neketinau susieti ir atostogų prie traktoriaus vairo neleisdavau“, – būti ūkininku Aivaras niekada nesvajojo. Bet atsitiko taip, kaip perspėja populiarus posakis: „Niekada nesakyk niekada“.
Aivaras Rimkus būti ūkininku niekada neplanavo, tačiau šiandien jis kartu su tėvu valdo pavyzdinį ūkį
Posūkiu Aivaro gyvenime ko gero labiausiai džiaugėsi vyriausiasis Rimkus. Pasak jaunojo ūkininko, nuspręsti, ką toliau gyvenime veikti reikėjo ne tik dėl paties savęs, bet ir dėl tėvų. Ir jiems jau buvo iškilusi dilema: ar investuoti į ūkį iš esmės, ar su investicijomis nepersistengti, kad tada, kai sveikata nebeleis, verslą būtų galima naudingai parduoti ar išnuomoti. „Matyt aplinkybės susiklostė taip, kaip buvo geriausia visiems, – šypteli Aivaras. – Negalima vienareikšmiškai tvirtinti, kad dirbti sau yra lengviau. Vadovauti verslui kur kas didesnė atsakomybė nei dirbti samdomą darbą, nes esi atsakingas ir už kitus darbuotojus“.
Pasak jo, tada, 2006-aisiais, kai jis apsisprendė jungtis prie savo tėvo, Aivaro žinių bagaže išmanymo apie žemės ūkį buvo absoliutus nulis. Pirmaisiais metais jis tik stebėjo ir mokėsi. „Iš pradžių pradėjau gilintis į paprastesnius dalykus. Viskas žemės ūkyje man buvo tamsus miškas“, – prisipažįsta tėvo verslą perėmęs ūkininkas.
Daug valandų praleista važinėjantis su konsultantais, pažįstamais agronomais po kitų ūkininkų laukus. „Lankėmės visur, kur įsileido. Domėjausi viskuo, aiškinomės vietoje, nagrinėdami konkrečius pavyzdžius ir lygindami konkrečias situacijas“, – apie savo žemės ūkio pradžiamokslį prisimena Aivaras. Vėliau jis pabandė praktinę patirtį užtvirtinti studijomis dabartinėje Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje.
Neakivaizdžios agronomijos-vadybos studijos nepateisino Aivaro Rimkaus lūkesčių, o ir kai kurios sesijos sutapdavo su pačiu sezono įkarščiu, tad studijų atsisakė ir toliau mokslus tęsė, dirbdamas ūkyje bei kaupdamas praktinę patirtį. „Esu savamokslis, mokausi iš savo klaidų... dažnai praktinės patirties negali pakeisti jokios vadovėlinės žinios, – įsitikinęs Aivaras. – Su tėvuku esame labiau agronomai. Techninės žinios nėra mūsų stiprioji pusė, bet šiokių tokių inžinierinių pagrindų turime. Rinkdamiesi mašinas, pirmiausia žiūrime, ko reikia ūkiui, koks techninis sprendimas priimtiniausias. Dažnai ko reikia ūkiui, kokį darbą turi atlikti mašina, geriausiai žino agronomas“. Jo teigimu, apsispręsti, kokią mašiną įsigyti ar kokią technologiją taikyti, padeda ir ūkininkaujančių draugų, kaimynų patarimai bei patirtis. „Žiniomis draugiškai dalijamės“, – priduria Aivaras.
Tėvo ir sūnaus valdomos žemės plotas siekia beveik 2 000 ha. Aivaro žemė bendroje valdoje sudaro liūto dalį – apie 1 300 ha. Daugiausia sėjama žieminių kviečių. Auginami žieminiai rapsai, pupos, cukriniai runkeliai, miežiai, vasariniai kviečiai. „Anksčiau auginome ir žirnių, bet kadangi dabar nėra nei rinkos jiems, nei geros kainos, žirnių atsisakėme. Apskritai, juos buvo sudėtinga auginti, nes žirnių nuėmimas sutapdavo su žieminių kviečių kūlimu. Kad žirniai nesugultų, tekdavo nutraukti kviečių kūlimą ir kombainus ginti į žirnių laukus“, – sprendimą atsisakyti sėjomainoje žirnių motyvuoja Aivaras ir giria pupas, kurios kuliamos po sezono, tad nekiša kojos javapjūtei.
Vertindamas praėjusius metus, A. Rimkus neslepia nusivylimo: „Tokių prastų rezultatų aš neatsimenu, net užpraėjęs sezonas, kuris daugumai buvo rekordiškai blogas, mums buvo geresnis“. Pavasarį įsivyravusi sausra Rimkų pasėliams kirto iš peties: kviečių prikulta 2 t/ha mažiau. Vidutiniai žieminių kviečių derliai ūkyje įprastai siekia apie 6,5–7 t/ha. Nepaisant mažėjančių pajamų, Rimkai ir šiemet neatsisakė investicijų į naują techniką. Beje, jie nepiktnaudžiavo Europos Sąjungos fondų parama ir per visą ūkininkavimo laikotarpį įgyvendino vos kelis projektus, vienas iš kurių buvo skirtas Aivarui ant kojų atsistoti. Jungtinis ūkis buvo plečiamas ir atnaujinamas savo ir bankų paskolų lėšomis.
Nors pataruoju metu orai per javapjūtę lepina, tačiau buvo laikas, kad be modernios džiovyklos išsaugoti grūdų kokybę buvo sudėtinga. Aivaras prieš trejus metus pasirinko Suomijos gamintojo įrangą – Antti 363 DF4 modelio džiovyklą, kurios našumas 32 t/val., pašalinant 4 % kviečių drėgnio. Komplekse įrengta grūdų priėmimo duobė, į kurią galima supilti 50 t grūdų, valymo įranga, du saugojimo bokštai, kuriuose telpa 400 t grūdų
Ūkio technikos parką Aivaras juokaudamas vadina „mišraine“: spalvų ir gamintojų įvairovė nemaža. „Po truputį bandome spalvų paletę mažinti, nes kuo mažiau prekės ženklų, tuo priežiūra paprastesnė“, – dėsto Aivaras. Nors žiniomis apie techniką abu Rimkai pasigirti negali, tačiau mašinų nesirenka aklai, pasitikėdami tik jų pardavimo vadybininkų žodžiais. „Turime kolektyve gabų inžinierių. Tariamės visi, neretai apsispręsti padeda ir kitų ūkininkų patirtis“, – pasakoja Aivaras, neslėpdamas, kad būta ir nepasiteisinusių pasirinkimų. Jis savo kailiu patyrė, kad nereikėtų skubėti įsigyti rinkoje ką tik pasirodžiusių mašinų, su kuriomis Lietuvoje dar nėra pakankamai nei darbo, nei techninės priežiūros patirties. Vienas iš tokių paskubėtų įsigijimų – kombainas su ašiniu vienbūgniu kūlimo separavimo aparatu. „Tai buvo gal koks trečias toks Lietuvoje parduotas kombainas. Pirmuosius penkis metus jis dažniau stovėjo nei dirbo, nuolat kažkas sugesdavo, o gedimų šalinimas ilgai užtrukdavo, nes ne tik mes mokėmės juo dirbti, bet ir serviso specialistai mokėsi jį remontuoti. Kitus penkis metus jis jau dirbo taip, kai ir buvo tikėtasi“, – prisimena Aivaras, pridurdamas, kad tikra tiesa, jog mašina su ašine kūlimo separavimo sistema idealiomis sąlygomis našumu lenkia kombainą su klavišiniais kratikliais, bet palankūs orai per javapjūtę buvo gana retas reiškinys Lietuvoje.
Pardavę jį, radviliškiečiai daugiau neeksperimentavo – senus kombainus keitė kompanijos „Claas“ derliaus dorojimo mašinos su klavišiniais kratikliais. Iš pradžių pirkdavo naudotus užsienyje, vėliau naujus iš Lietuvos prekybos atstovų. Šiandien ūkyje 4 javų kombainai – visi vienodi, VII laidumo klasės Claas Lexion 670, t. y. galingiausi „Claas“ derliaus dorojimo mašinų su klavišiniais kratikliais modeliai. Pirmasis naudotas Claas įsigytas prieš 15 metų, kuris jau seniai išleistas į užtarnautą poilsį. Šiandien seniausiai Rimkų ūkyje dirbančiai Claas derliaus dorojimo mašinai septyneri metai, naujausias – pernai pirktas Claas Lexion 670, kuris spėjo pernykštę javapjūtę prisijungti prie kitų trijų. Panašaus techninio lygio kaip naujausias yra ir kitas pernai pirktas Claas Lexion 670. „Paskutiniuose dviejuose įrengta automatinė mašinos darbo parametrų optimizavimo sistema „Cemos Automatic“, t. y. priklausomai nuo pasirinktos kūlimo strategijos, automatiškai palaikomas greitis, reguliuojami valytuvo sietai ir atliekami kiti reguliavimai. Mašina taip pat gali sudaryti derlingumo žemėlapius. Gaila, kad kiti kombainai tokių galimybių neturi, todėl negalime turėti bendro viso ūkio laukų derlingumo vaizdo, tačiau tendencijas galima numanyti“, – aiškina Aivaras.
Claas Lexion 670 ketverto Rimkams visiškai pakanka. Derlius nuimamas be streso ir didelės skubos, ypač pastaruoju metu, kai gamta dovanoja itin gerus orus per javapjūtę
Derlingumo žemėlapius Aivaras bando lyginti su dirvų tyrimo žemėlapiais ir taikyti išmanųjį tręšimą kompanijos „Kverneland“ tręštuvu Exacta-TL Geospread. Paprastai kintama trąšų norma skleidžiamos kalio ir fosforo trąšos, o skystas azoto tirpalas išpurškiamas purkštuvu. Skystoms KAS trąšoms ir augalų apsaugos priemonėms išpurkšti naudojamas savaeigis 28 m sijų pločio Challenger RoGator 655B ir prikabinamas 28 m darbinio pločio John Deere M740 purkštuvas. Pernai ūkininkai įsigijo kompanijos „Fritzmeier“ augalų jutiklį „Isaria“. „Jau jį ir išbandėme, bet tokiais sausais metais nelabai galime matyti rezultatą. Jei pasiteisins, ir skystu azotu tręšime kintama norma“, – planuoja Aivaras.
Ūkio traktorių parke – marga ir spalvomis, ir modeliais. Visiems sezono darbams daugiau ar mažiau paskirtas optimaliausios tam darbui atlikti galios traktorius. Paklaustas, kiek iš viso jų yra, Aivaras šiek tiek užtrunka, kol suskaičiuoja, – dviejų rankos pirštų, jei neskaičiuoti baltarusiškų ir rusiškų traktorių, kurių prisireikia kažką nuvežti-parvežti užtenka. Iš aštuonių pagrindinių traktorių trys kompanijos „Case IH“, trys suomiškos „Valtra“ mašinos, du „John Deere“ gamybos traktoriai. Naujausias iš traktorių pernai pirktas John Deere 6155R (didžiausia galia pagal EC 97/68 su įjungtu galios didinimu – 144 kW/195 AG). „Kuris iš jų didžiausias darbininkas, negalėčiau taip vienareikšmiškai įvardyti. Vieniems vieni darbai paskirti, kitiems kiti darbai. Sugenda kuris nors, jį keičia kitas. Stengiamės kiekvienam traktoriui priskirti nuolatinius operatorius“, – tikina Aivaras. Ūkyje laba praverčia ir du teleskopiniai JCB krautuvai.
Didysis, pernai pirktas John Deere 8400R (331 kW/450 AG) skirtas 9 m darbinio pločio Horsch Pronto 9 DC sėjamajai, o mažasis John Deere 6155R (144 kW/195 AG) agreguojamas su prikabinamu purkštuvu, pakabinama trąšų barstomąja. Didžiausias John Deere traktorių privalumas – išmaniosios technologijos
Suomiškos Valtra T171 HiTech (142 kW/193 AG) ir Valtra T173 HiTech (140 kW/190 AG) – patikimos ir kantrios mašinos
Aivaras supranta, kad didelė traktorių gamintojų įvairovė nėra gerai, ypač, kai reikia juos remontuoti. „Ūkininkavimo pradžioje daug mašinų pirkome iš arčiausiai esančių technikos prekybos atstovų, tuometinių „Dotnuvos projektų“. Žinoma, anais laikais pasirinkimą lėmė ir įsigyjamos technikos kaina. Dabar mašinas renkamės ir pagal kitus kriterijus“, – į pokalbį įsitraukia ir Aivaro tėtis Kęstutis, kadaise vadovavęs Radviliškio r. Pašakių bendrovei. Jo ūkininkavimo stažas jau viršijo 20 metų. „Šeimos verslas gerose rankose, tad aš galėčiau jau ir į pensiją eiti“, – sūnaus pasirinkimu džiaugiasi vyriausiasis Rimkus ir kol sveikata leidžia ūkio reikalų visai neapleidžia.
Sekdami naujausiomis žemdirbystės tendencijomis, Rimkai nustojo arti žemę ir pradėjo taikyti minimalų žemės dirbimą. Dabar ariama tik 5 % viso ploto, paprastai atsėliuojamų kviečių laukai. Šiemet susidarė apie 100 ha arimo. „Turime du universalius skutiklius Väderstad Top Down, vieną 4,0 m, kitą – 5,0 m darbinio pločio, sekliam skutimui skirtas 10,0 m darbinio pločio diskinis Bednar skutiklis, – žemės dirbimo techniką pristato Aivaras. – Neariamoji žemdirbystė – efektyvi priemonė išlaidoms mažinti ir laikui taupyti. Kai terminai spaudžia, o gamta šykšti palankaus oro, greitas žemės dirbimo būdas – tikras išsigebėjimas“.
Pasak jo, laikomasi pasiteisinusios žemės dirbimo schemos: nuėmus derlių, iš karto skutama sekliai diskiniu skutikliu iki 3–5 cm gyliu, kad sudygtų pabiros. Prieš žieminių javų sėją dirbama su Top Down skutikliu giliau – rapsui 20–25 cm, kviečiams 10–15 cm gyliu. Jei sąlygos leidžia, ruošiant dirvą žieminių rapsų sėjai kartu ir pasėjama su ant Top Down sumontuota Biodrill sėjamąją. Aivaro teigimu, toks sėjos būdas labiau pasiteisina, jei rudenį daugiau drėgmės, jei sausoka – sėjai naudojama įprasta sėjamoji. „Tokiu būdu dažnai sėjame ir garstyčias“, – A. Rimkus augina įvairius tarpinius augalus, kuriuos vėliau susmulkina ir įterpia diskiniu skutikliu: dalį rudenį, dalį – pavasarį.
Skirtingiems tikslams pasiekti skirtas universalus Väderstad Top Down ir diskinis Bednar minimalaus žemės dirbimo padargas
Paruošus dirvą su Top Down, sėjama su 9,0 m darbinio pločio Horsch Pronto 9 DC sėjamąja, jai į pagalbą kartais pasitelkiama ir 4,0 m Väderstad Rapid sėjamoji. „Švediška technika tikrai geros kokybės, bet brangoka. Mažiau galimybių naudoti neoriginalias detales. Būna atvejų, kad mes taupydami, vietoj originalių atsarginių dalių renkamės alternatyvias. Kartais tai pasiteisina, kartais ne, – teigia ūkininkas. – Paprastai, rimtoms mašinos, sudėtingiems mazgams perkame tik originalias detales“.
Vasariniams javams dirvas stengiamasi iš rudens įdirbti Top Down skutikliu be volo, apie 20 cm gyliu, kad drėgmė geriau susigertų. Apskritai, volavimas Rimkų ūkyje dėl vyraujančio lengvo juodžemio ne visada pasiteisina, tad turimi lietuviški „Laumetrio“ volai retai naudojami. Pavasarį, priklausomai nuo sąlygų dirva supurenama arba su Väderstad NZ kultivatoriumi, arba su Bednar diskiniu skutikliu. „Kai dirvą ruošiame runkelių sėjai, pirmą kartą dirbame diskiniu skutikliu, paskui išberiame trąšas ir antrąjį kartą kultivuojame Väderstad NZ“, – apie dirvų sėjai ruošimo niuansus pasakoja Aivaras.
Vokiška kompanijos 9,0 m darbinio pločio „Horsch Pronto 9 DC“ sėjamoji be lokalaus trąšų įterpimo įrangos pasirinkta ir dėl palankesnės kainos, ir dėl gerų atsiliepimų
Aivaras sako, kad žemės ūkio ateitis – naši ir galinga technika, kad būtų kuo mažesnis darbo jėgos poreikis. Rimkų šeimos versle, kuris apima ne tik žemės ūkį, dirba iš viso 20 žmonių, iš kurių tiesiogiai žemės ūkyje dirba apie 12. „Žmonių mums užtenka ir jų skaičius sezono ir ne sezono metu beveik nesikeičia. Kolektyvas net sumažėjo trimis darbuotojais, tačiau net nesijautė, kad mūsų mažiau, nes padidinome technikos parką“, – našių mašinų svarbą gamybos efektyvumui didinti ir sąnaudoms mažinti pabrėžia Aivaras.
Ūkyje sudaryta speciali trijų žmonių brigada melioracijos darbams atlikti. Tam sukomplektuota ir visa reikalinga technika. Pats Aivaras už traktoriaus vairo ir šiandien retai sėda. Nebent tada, kai norisi naują modelį išbandyti arba pailsėti: „Toks darbas – geriausias poilsis nuo administracinių ir vadybinių ūkio reikalų“. Daugiausia jam tenka rankose laikyti visureigio vairą. Prieš pusmetį jis įsigijo Volkswagen Amarok V6 TDI. „Salonas erdvus, variklis galingas. Pats tas ilgai darbo dienai ant ratų“, – tikina A. Rimkus.
Širdžiai mielą veiklą šeimos versle atrado ir Aivaro žmona Lina. Kartu su žeme prieš 10 metų įsigytą sodybvietę su šimtamečių liepų alėja ji transformavo į nestandartinį kaimo turizmo objektą. Dviejų upių santakoje įsikūrusi Panekelpių kaimo sodyba skirta ramiam poilsiui bei stilingoms šeimos šventėms ar įmonių renginiams, sąskrydžiams, stovykloms. Ant Pociūnėlių tvenkinio kranto, dviejų hektarų sodybos teritorijoje įrengtas kluonas, svirnas su pirtimi, tinklinio aikštelė. Kluono pirmajame aukšte – į sodą atsiverianti minimalistiniu stiliumi įrengta salė su židiniu, o antrajame – įrengta iki 12 miegamųjų vietų, originaliai įkomponuotų pastogėje. „Čia ypatinga vieta, įsigiję planavome seną sodybą sutvarkyti savo poilsiui, deja, laiko čia ilsėtis vis pritrūksta, tad žmonos idėja įkurti čia poilsiavietę kitiems – labai vykusi“, – sako Aivaras. Ir išties skoningai ir paprastai įrengtos patalpos patogios apsistoti. Į Panekelpius atvyksta ir užsieniečiai. Sodybos pasididžiavimas – šimtamečių liepų alėja, jos didybės žodžiais nupasakoti neįmanoma. Linos teigimu, net ir jai didingi medžiai kaskart atvykus kelią nuostabą. Visais metų laikais alėja pasitinka vis kitais atspalviais, vis kitokiu stulbinančiu grožiu.
Profi Lietuva Nr. 8
