Šį mėnesį dešimties metų sukaktį švenčiančios Forestus veikla dar pernai peržengė šalies sienas. Neapsikentęs neteisingų mokestinių sąlygų įmonės įkūrėjas verslą su beveik visu technikos parku ir darbuotojų komanda praėjusį rugpjūtį perkėlė į Vokietiją. Nepaisant didesnių darbuotojų išlaikymo, technikos remonto išlaidų pirkti mišką, kirsti medžius ir juos parduoti svetur pelningiau nei Lietuvoje. Kur kas geresnė bei darbui labiau pritaikyta ir svečios šalies miškų infrastruktūra, ir verslo sąlygos.
Forestus vadovas Marius Šabūnas miškininkystės versle ne naujokas. Vienaip ar kitaip su mišku jo darbas susijęs jau beveik 20 metų. „Miško paslaugų srityje dirbu jau nuo 2002-ųjų, tačiau prieš dešimt metų su ankstesnės įmonės, kurios veikla buvo orientuota į gamybą, bendrasavininkiu pasukome skirtingais keliais. Man norėjosi aktyvesnės veiklos, o jam liko lentpjūvė“, – svarbiausią priežastį padalyti verslą nurodo Marius. Taip 2010-aisiais buvo įkurta Forestus, kuri pirko mišką, kirto medžius ir juos pardavinėdavo. Tokia pati veiklos specializacija išliko iki šiol, tuo pačiu „Forestus“ verčiasi ir Vokietijoje.
Beje, Lietuvos įmonės veikla svetur yra įteisinta, jai išduotas vokiškas pridėtinės vertės mokėtojo (PVM) kodas. „Viskas legalu. Ir šioje vietoje, jei lyginame mūsų veiklos sąlygas Lietuvoje ir Vokietijoje, tenka labai nusivilti, bet tai ne pats didžiausias nusivylimas Lietuvos valdininkais, reglamentuojančiais mišku besiverčiančių įmonių veiklą“, – pykčio ir nusivylimo gaida išsprūsta iš Forestus vadovo lūpų. Anot jo, susigrąžinti PVM už lengvuosius automobilius, įsigyjamus įmonės vardu, Lietuvos įstatymais nenumatyta. „Vokietijoje pirkome dvi mašinas darbo reikmėms ir PVM mums buvo grąžintas“, – Europos sąjungos šalių mokestines sąlygas lygina jis.
Trumpam nuo įmonės istorijos nukrypęs pokalbis ir vėl grįžta prie Forestus ištakų. Didesnio judesio iš nuosavo verslo norėjęs Marius ėmėsi miško pirkimo ir pardavimo. Iš pradžių samdė rangovus jam kirsti, rąstams vežti ir medienai transportuoti, vėliau pradėjo pirkti nuosavą techniką. Verslui įsibėgėti padėjo Europos Sąjungos fondų parama. „Pirmoji nauja mašina – Volvo FH13 sunkvežimis medienai pervežti, tais pačiais metais įsigyta švediška Komatsu 840 medvežė. Vėliau techniką pirkome geometrine progresija, po kelis vilkikus ir kitas mašinas per metus“, – ant modernios technikos ratų verslą per 10 metų pastatė M. Šabūnas.
Forestus vadovas Marius Šabūnas verslą su beveik visa technika ir darbuotojų komanda perkėlė į Vokietiją. „Ant nieko aš nepykstu, bet renkuosi dirbti ten, kur dirbti paprasčiau, kur galiu uždirbti, o ne merdėti“, – galimybių verslui vykdyti ir plėsti Lietuvoje jis nemato
Forestus technikos parke 7 medienos transportavimo sunkvežimiai, viena Komatsu medkirtė ir dvi to paties prekės ženklo medvežės. Jau sukirsta rankomis ir dar dėl dviejų mašinų: dvejus metus naudotos Ponsse Scorpion King medkirtės ir naujos medvežės Ponsse Buffalo. Šio modelio Ponsse medvežės ypač vertinamo dėl palankaus santykio tarp savo svorio ir keliamosios galios, dėl mažiausio savo klasėje apsisukimo spindulio ir dėl tolygaus svorio paskirstymo visiems ratams.
Komatsu medkirtė Forestus dirba jau beveik 7 metus
Naudota Ponsse Scorpion King medkirtė netrukus bus išgabenta į Vokietiją
Į Lietuvą Marius grįžti neketina, maža to, kartu su Privačių miško savininkų asociacija (PMSA) ketina valstybę paduoti į teismą, jei nepavyks laimėti mūsų instancijose, kreipsis į Europos teisingumo teismą. Labiausiai verslininką piktina nuo 2015 m. įvestas 5 % apyvartos mokestis, kuris, kaip deklaruojama, renkamas miško technikos sugadintiems keliams tvarkyti. „Realybė tokia, kad mūsų technikos sugadintus kelius mes tvarkome patys ir patys už tai mokame. Tai kur naudojami iš mūsų surinkti mokesčiai?“, – retoriškai klausia Marius.
Pasak jo, darosi pikta ne tik dėl to, kad miško paslaugų įmonių sumokėtos lėšos nenaudojamos pagal paskirtį. Labiausiai neviltin stumia ir tai, kad mokestis renkamas, nepriklausomai nuo to, ar įmonė dirba pelningai, ar nuostolingai. „Paskutinis lašas, perpildęs mano kantrybės taurę, buvo, kai mes pernai turėjome sumokėti tuos mokesčius, nors savo pačių medieną pardavėme nuostolingai“, – neigiamų emocijų dėl neteisingų ir nevienodų verslo sąlygų neslepia Marius ir pats savęs klausia, kodėl tokio pat mokesčio nemoka bankininkai, prekybininkai. Jis stebisi, kaip tiek metų niekas nepaklausė šio klausimo valstybės lygiu. „Keisti ir kantrūs tie lietuviai“, – priduria Marius ir tikisi, kad kartu su PMSA inicijuoto teisinio proceso baigtis bus palanki miškininkams. „Aš niekuo nerizikuoju, jei nepavyks, prarasiu tik išlaidas advokatui. Tada eisiu toliau“, – neabejoja verslininkas.
Gyvenimo ir verslo sąlygomis Vokietijoje net ir po pusės darbo ten metų jis iki šiol negali atsistebėti. Labiausiai nuostabą kelia išvystyta miško kelių infrastruktūra. Mariaus teigimu, didžiausias atstumas rąstams iš miško išvežti tesiekė 150 m, kai Lietuvoje tenka važiuoti po 5 ir daugiau kilometrų. „Visur didžioji dauguma miško kelių asfaltuoti, blogiausiu atveju – išpilta dolomitine skalda. Baigėme darbus kirtavietėje, išvažiavome, tuoj pat atvažiavo federalinės žemės užsakytas greideris, sunkvežimis su skalda. Išpylė skaldą, išlygino, sutankino, išvažiavo. Visiems viskas aišku ir niekam nekyla jokių klausimų“, – tikina įmonės vadovas.
Žinoma, veiklos išlaidos čia didesnė, bet įmonės operatoriai gyvena patogiai namuose su visais patogumais, o ne vagonėliuose kaip būdavo Lietuvoje, išvažiavus į objektą. Serviso įkainiai čia irgi 4 kartus didesni nei Lietuvoje. „Tačiau nepaisant visų šitų didesnių išlaidų, mes čia uždirbame, nes dirbame irgi vokiškais įkainiais ir dirbame gerai, greitai prisitaikome prie poreikių. Dėl to ir medkirtę naudotą pirkome, nes naujos būtų reikėję laukti pusė metų. Aš tiek negaliu laukti, technikos reikia čia ir dabar, – tvirtina Marius. – Greitai reaguoju, jei kažką darau, tai darau „va bank“. Pasak jo, lietuviai labai darbštūs, gudrūs, veiklūs ir aktyvūs žmonės. „Vokiečiai stebisi, kaip mes taip greitai dirbame. Nupjovėme medį, tuoj pat rąstą išmatavome ir išvežėme. Jie taip nemoka, negali ir nenori, jiems užtenka tiek, kiek padaro“, – apie tautybių skirtumus kalba M. Šabūnas. Vienintelis nepatogumas ir Vokietijos trūkumas – prastas interneto ryšis. „Ko neturi vokiečiai, to neturi. Šioje srityje Lietuva gerokai toliau pažengusi“, – juokiasi Marius.
