Ekologiškos krypties žemės ūkyje reikalavimai gali žengti kartu su derlingumo mažėjimu. Reikalavimas pačiuose derlingiausiuose planetos regionuose atsisakyti beveik 50 % derliaus, tiek etikos, tiek ir moralės požiūriu nėra tinkamas, mano Kylio Christiano Albrechto universiteto profesorius dr. Žosefas-Aleksanderis Verretas (Joseph-Aleksander Verreet).
Žemės ūkio sektorius – mūsų laikmečio gerovės pagrindas. Nuolat augant populiacijai, parūpinti pakankamai maisto žmonijai bus vienas didžiausių iššūkių per ateinančius 100 metų. Be to, žemės ūkis privalės patenkinti augantį pašarų poreikį, žaliavų paklausą bei patenkinti energijos tiekimą. Tai reiškia, kad praktinio žemės ūkio reikalavimai labai išaugo visame pasaulyje. Todėl reikalavimas skatinti ekologinį ūkininkavimą, kainuosiantį derliaus praradimus, nepaisant augančios žmonijos populiacijos ir šiuo metu nesuskaičiuojamų badaujančių žmonių skaičiaus, skamba tarsi piktas kažkieno pokštas.
Didėjantis badaujančiųjų skaičius
Jau 1997 m. per Pasaulinės mitybos dieną ir 2020 m. Bado dieną, ekspertai atkreipė dėmesį į situaciją, kad beveik 800 milijonų žmonių, iš jų 190 milijonų vaikų, visame pasaulyje maitinasi nepakankamai. Organizacijos FAO (angl. „Food and Agriculture Organisation“) vertinimais, 2020 metais žmonija priartėjusi prie 8 milijardų, 2050 metais gali pasiekti visus 10 milijardų. Pakankamai tikslios FAO prognozės teigia, kad iki 2050 metų Azijos gyventojų skaičius padidės 25 % iki 5,3 milijardų, Šiaurės ir Pietų Amerikos – 29 % arba atitinkamai iki 1,2 milijardo, o Afrikos net 141 % iki 2,5 milijardo. Tuo tarpu Europoje sumažės 3 % iki 716 milijonų.
Apibendrinant tai reiškia, kad norint visą populiaciją aprūpinti maistu 2050 metais, augalinių maisto produktų gamybą esamuose plotuose reikės padidinti du kartus.
Privalu įvertinti ir tai, kad išsivysčiusiose pramonėse šalyse augant gerovės lygiui, stipriai išauga ir energijos poreikis bei mėsos suvartojimas. Gyvūninės kilmės baltymų keitimas augaliniais pašarais sąlygoja jų poreikį, o tai ir vėl reikalauja daugiau žemės ūkio naudmenų.
Lygiagrečiai, žemės ūkio naudmenos maisto gamybai, tenkančiam vienam žmogui, nuosekliai mažėja. Mažėjant naftos atsargoms, didėja alternatyvių energijos žaliavų poreikis. Prognozuojama klimato kaita taip pat daro atitinkamą poveikį derlingumui. Manoma, kad dėl nepalankių oro sąlygų derliaus nuostoliai bus vis didesni. Apskritai, išaugs dirbamų žemės plotų, naudojamų maisto produktų ir pašarų gamybai, taip pat bioenergetinių augalų auginimui ir pluošto gamybai, konkurencija.
Du keliai didesnei maisto gamybai
Siekdami išmaitinti žmoniją 2050 m., jau dabar turime dėti visas pastangas. Ypač tose šalyse ir regionuose, kuriuose šiuo metu vystoma perteklinė maisto gamyba. Šios šalys turi pakankamai žinių ir resursų, kaip našiai ir tvariai vystyti ūkinę veiklą. Ateities kartų išgyvenimas ir gerovė pirmiausia priklauso nuo tinkamos ir sveikos mitybos. Todėl žemės ūkio kaip maisto gamintojo indėlis yra itin svarbus. Atliepti augančią maisto paklausą galimi du būdai:
1. Žemės ūkiui tinkamų plotų plėtra iki šiol žemės ūkiui nenaudojamų plotų sąskaita.
2. Gamybos didinimas jau dirbamuose žemės ūkio plotuose.
Žemės ūkio naudmenų plotų išplėtimas greitai pasiekia ribas, nes tai vyksta natūralių biotopų (pvz., tropikų miškų) sąskaita.
Maisto gamybai tinkamose žemės ūkio naudmenose derlingumas ir klimato sąlygos labai skiriasi. Visame pasaulyje dirbamos žemės, kurią drėkina lietus arba ji drėkinama dirbtinai, nuolat mažėja dėl pasaulinės industrializacijos ir dirvožemio erozijos. Todėl svarbu, atsižvelgiant į ekologinius reikalavimus, kuo efektyviau naudoti esamas žemės ūkio naudmenas.
PRAVARTU ŽINOTI
► Didėjant gyventojų skaičiui visame pasaulyje, ūkinei veiklai (maisto gamybai) tinkamų žemės plotų bus vis mažiau
► Augalų apsaugos atsisakymas reiškia iki 50 % derliaus praradimus
► Jei Europa taps kviečių importuotoja, kviečių kaina visame pasaulyje smarkiai išaugs, todėl atitinkamai išaugs ir miškų bei prerijų įsisavinimo poreikis
► Pagrindas – žinios: tik jų turintys, galės efektyviai panaudoti augalų apsaugos priemones ir gauti didžiausią pridėtinę vertę
Kas gali tiekti maistą?
Visame pasaulyje egzistuoja tik trys ūkininkavimui itin palankūs ir didelį efektyvumą užtikrinantys regionai, kuriuose derinant puikias dirvos kokybines savybes (įvertinimas skalėje iki 100) ir palankias klimato sąlygas (vadinamosios drėgnos vidurio platumos) galima pilnai išnaudoti dabartinių ypač derlingų augalų veislių genetinį potencialą. Tai vadinamoji Kukurūzų juosta (angl. „Corn Belt“) JAV, teritorija nuo Ohajo vakarinės iki Nebraskos rytinės dalies, Europa ir keletas Kinijos regionų.
Ekologijos požiūriu šiose drėgnose vidutinėse platumose vyrauja palankiausios žemdirbystei klimato sąlygos. Saulė, krituliai ir aukštas dirvos našumo balas leidžia pasiekti aukščiausius derlingumo rodiklius. Pasaulyje yra ir daugiau regionų, kuriuose puikus dirvožemis, tačiau juose pagrindinis palankias ūkininkavimo sąlygas ribojantis veiksnys yra nepakankamas kritulių kiekis. Tokios sąlygos, kurios dar labiau paaštrina klimato kaitą, lemia tai, kad daugelyje žemės ūkio regionų žemės ūkis vystomas itin plačiai ir tuo pat metu tam tikruose regionuose (pavyzdžiui, Afrikoje) visiškai nebegalima užtikrinti augalinio maisto gamybos.
Riboti žemės ūkio naudmenų plotai
Teorinis žemės paviršiaus potencialas kartu su kalnais, ledynais ir dykumomis siekia 13 milijardų hektarų, iš jų 5 milijardai hektarų yra naudingas, ūkinei veiklai tinkamas žemės ūkio plotas (37,3 %), 3,8 milijardo hektarų sudaro miškai ir stepės (28,4 %), o 4,3 milijardus hektarų – dykumos ir kalnai (32,1 %). 5 milijardai hektarų žemės ūkiui tinkamų plotų pasiskirsto į 3,55 milijardo hektarų dydžio pievas ir 1,45 milijardo hektarų dydžio dirbamos žemės plotus. Iš dirbamos žemės plotų tik 260 milijonų hektarų tinkami maisto gamybai. 1 030 milijono hektarų plote auginami pašarai, o likusiuose 155 mln. ha – bioenergetikai ir pluoštui tinkami augalai.
2000 metais 1,45 mlrd. hektarų žemės ūkio plotas išmaitino 6,13 mlrd. žmonių. Be augalų apsaugos būtų reikėję daugiau nei dvigubai didesnio, 4 mlrd. hektarų bendro žemės ūkio naudmenų ploto. 2025 m. be augalų apsaugos produktų ir pasaulyje gyvenant 8 mlrd. žmonių, reikėtų 5,9 mlrd. hektarų dirbamos žemės. Reikėtų pasinaudoti ir tokiais plotais, kurie žemės ūkiui iki šiol nebuvo naudojami, pavyzdžiui, pievomis, miškais ar prerijomis. Tai žymiai pakeistų biocenozių pusiausvyrą ir sukeltų neaprėpiamą klimato pokytį visoje planetoje, taip pat gerokai sustiprintų numatomą neigiamą klimato būklę. Lydiminė žemdirbystė, vis dar daug kur naudojama, lemia maždaug 18 % klimato pokyčių. Reikia atkreipti dėmesį, kad tai kur kas didesnė įtaka klimato pokyčiams už tą, kurią generuoja globali pramonė ir pasaulinis transporto tinklas.
Didėjant pasaulio gyventojų skaičiui ir augant industrializacijai, vienam gyventojui tenkantis dirbamos žemės plotas taip pat keičiasi. 1950 m., kai pasaulio populiacija siekė 2,5 milijardo, o dirbama žemė – 1,3 mlrd. hektarų, vienam gyventojui maistas buvo užauginamas 0,53 hektaro plote. 2050 m. turint beveik 10 milijardų populiaciją ir 1,5 mlrd. hektarų dirbamos žemės plotą, vienam planetos gyventojui išmaitinti teks vos 0,16 hektaro.
Augančio gyventojų skaičiaus bei dirbamų geriausių žemės plotų tendencija visgi kelia nerimą. Jei nebus skiriama šiai problemai pakankamai dėmesio, būsimoms kartoms tai reikš sugadintą ir stipriai pažeistą dirvožemį, laisvų žemės ir miškų ūkiui bei rekreacijai tinkamų plotų trūkumą.
Savaime suprantama, pats žemės ūkis taip pat keičiasi. Ir keičiasi iš esmės. Jei 1950 metais vienas ūkininkas Vokietijoje išmaitino maždaug dešimt žmonių, tai šiandien jis išmaitina beveik 140 žmonių. Tai milžiniškas stipriai išvystytos žemdirbystės pasiekimas.
Augalų apsaugos produktai, augalininkystės biotechnologijų, drėkinimo bei tręšimo priemonės ir toliau vaidins lemiamą vaidmenį išsaugant globalų apsirūpinimą maistu bei tvarią aplinką. Pasaulio bendruomenė, siekdama patenkinti žmonijos poreikį maisto produktais, ekologiško ir tvaraus ūkininkavimo regionuose, sutelkusios visas pažangiausias technologijas ir žinias turėtų siekti dar didesnio derlingumo rezultatų.
Situaciją dramatizuojanti klimato kaita
Klimato kaita vyksta nuo pat žemės atsiradimo ir ji niekada nesustos. Afrika tam tikru evoliucijos laikotarpiu buvo pats derlingiausias žemynas. Čia vyravo palankiausios klimato sąlygos augalininkystei vystyti, todėl ir žmogus išsivystė pirmiausia ten. Remiantis Tarpvyriausybinės klimato kaitos komisijos (angl. „Intergovernmental Panel of Climate Change“) prognozėmis, temperatūra visame pasaulyje ir toliau kils. O tai Afrikai, Pietų Amerikai, kai kuriems Azijos regionams ir Australijai ateityje reikš tai, kad kritulių kiekis, reikalingas ūkinei veiklai bus vis mažesnis. Dėl to kai kuriuose regionuose derlingumas sumažės net 45 %. Tokie procesai kartu su stipriai augančiu gyventojų skaičiumi kai kuriuose regionuose gerokai padidins migracijos srautus.
Europoje, didėjant temperatūrai 3°C ir 14 % mažėjant kritulių kiekiui, taip pat didėjant taršai šiltnamio efektą sukeliančiomis dujomis (CO2), derlingumą padidinti pavyks tik nežymiai arba jį pavyks išsaugoti tokį patį.
Augalų apsaugos svarba
Fitomedicinos tikslas – užtikrinti ekonomiškai ir ekologiškai atsakingą aukštos kokybės maisto produktų gamybą, pakankamą jų kiekį. Išlaikyti kuo mažesnius pasaulinius derliaus nuostolius dėl virusų, bakterijų, grybinių ligų, kenkėjų ir piktžolių. Augalų apsauga pirmiausia padeda užtikrinti genetiškai fiksuotą kultūrinių augalų derlingumo potencialą. Ji skirta užkirsti kelią žalai ir iš tikrųjų nėra priemonė didinti, o greičiau užtikrinti pajamas.
Mūsų auginami augalai, kuriuos klasikinė augalų selekcija atrinko kaip didelio derlingumo veisles, atsižvelgiant į derliaus savybes, maisto medžiagų efektyvumą ir kokybę, yra dirbtinės struktūros, neturinčios evoliucinių šaknų. Didesnis derlius visada yra atsparumo sąskaita. Todėl kultūriniai augalai yra jautresni nei laukiniai augalai. Pastarieji dėl ilgo evoliucinio sugyvenimo draugėje su ligų sukėlėjais prisitaikė labiau, tačiau jų derlingumas ir tinkamumas naudoti yra gerokai mažesnis.
Nereikia pamiršti, kad derlingumą didžiąja dalimi lemia oro sąlygos ir tręšimas. Intensyviai prižiūrimi pasėliai tampa atsparesni ligoms, tačiau susiduria su kitais konkurentais – piktžolėmis. Todėl augalų apsaugos priemonės šiame kontekste padeda sumažinti galimus derliaus nuostolius.
Kaip stipriai išplis ligos ir kenkėjai pirmiausia priklauso nuo oro sąlygų. Mikroorganizmuose evoliucijos eigoje išsivystė labai skirtingi, tačiau specifiniai reikalavimai prioritetiniams veiksniams, tokiems, kaip oro sąlygos. Jei jos yra palankios vegetacijos laikotarpiu, ligos stipriai išplinta, gamintojui garantuodamos atitinkamus nuostolius. Jei sąlygos nėra palankios ligoms plisti, stipraus ligų išplitimo, epidemijos nebūna.
Modernių tyrimų prasmė ir tikslas – preciziškai analizuoti specifines sąlygas, kurios yra ligų sukėlėjų plitimo katalizatoriai. Šios žinios padeda tiksliai prognozuoti epidemijas ir tikslingai kovoti su sukėlėjais.
Ligų paplitimo vietos labai skiriasi ir laiko atžvilgiu, todėl modernūs prognozavimo modeliai tampa svarbiu instrumentu taikant tikslinę cheminę augalų apsaugą ligų plitimo jautriausiame etape ir nustatant tinkamiausią naudojimo mąstą.
AUGALŲ APSAUGOS PRIEMONIŲ TAIKYMO KVIEČIUOSE ĮTAKA PRODUKCIJOS KOKYBEI
Kiek kviečių derliaus padeda apsaugoti augalų apsaugos produktai, lemia leidžiamos naudoti veikliosios medžiagos, techninė įranga ir itin - ūkininko (naudotojo) išsilavinimas
Dėmesys kviečiams
Maisto produktų gamyboje kviečiai yra pati svarbiausia kultūra. Jei nebūtų naudojamos cheminės augalų apsaugos priemonės, pasaulinė kviečių produkcija sudarytų 413 milijardus tonų, t. y. 49,6 % dabartinio užauginamo kviečių derliaus. Taikant naujausias augalų apsaugos priemones, galima papildomai užauginti 183 milijardus tonų. Tačiau nepaisant šių priemonių, kasmet patiriama 238 milijardai tonų derliaus nuostolių. Taigi, nepaisant augalų apsaugos priemonių, padedančių apsisaugoti nuo patogenų, virusų, žalą darančių gyvūnų bei kenkėjiško piktžolių poveikio, kasmet prarandama 29 % kviečių derliaus nuo jų turimo potencialo.
Tarp žemės ūkio regionų pastebimi dideli skirtumai ir pagal panaudotų augalų apsaugos priemonių veiksmingumą bei kiek derliaus nuostolių galima būtų išvengti, taikant atitinkamas augalų apsaugos priemones. Šiaurės Europoje ūkiai, naudodami augalų apsaugos priemones išvengia beveik 72 % galimos žalos, Rytų Azijoje šis rodiklis siekia 53 %, Šiaurės Amerikoje – 42 %, o Australijoje – tik 35 %. Tuo tarpu Pietų Azijoje ir buvusiose NVS (Rusija) šalyse šis rodiklis yra mažesnis nei 30 %. Skirtumus lemia svarbios priežastys:
• Neleidžiama naudoti pažangių augalų apsaugos priemonių;
• Pasirenkami netinkami taikymo terminai;
• Prastesnės kokybės technologijos;
• Nepakankami finansiniai ištekliai ir ypač žemas naudotojų išsilavinimas.
Žinios ir efektyvumas
Vokietijoje ir kitose Europos šalyse labai svarbūs žemės ūkio mokslininkų ir ūkininkų mokymai. Siaurąja prasme mokymai svarbūs tik ūkininkams (daugiau iš praktinės pusės), plačiąja prasme – galutiniams vartotojams ir aplinkai. Kiekvienas ūkininkas asmeniškai priima sprendimus, prisiimdamas atsakomybę už pasirinktus augalų apsaugos produktus, jų naudojamus kiekius ir laiką, todėl apsikeitimas žiniomis betarpiškai susijęs su žinių kaupimu ir kiekvieno ūkio turimu know-how. Dėl to nesuprantama, kai pasigirsta kalbų apie žemės ūkio konsultavimo tarnybų veiklos supaprastinimą arba net panaikinimą.
Visuotinė sprendimo koncepcija, siekiant apriboti cheminę augalų apsaugą iki būtino lygio yra dvilypė. Tai ir integruota augalininkystė, ir integruota pasėlių apsauga. Vokietijos augalų apsaugos įstatyme integruotas kenkėjų valdymas apibrėžiamas kaip procesų, kurių metu cheminių pesticidų naudojimas yra ribojamas, derinys, teikiant pirmenybę biologinėms, biotechninėms, augalų selekcijos bei auginimo priemonėms.
Protingai parinkta fitosanitarinė auginimo strategija (veislės pasirinkimas, sėjomaina, dirvožemio įdirbimas) gali iki 70 % sumažinti ligų plitimą ir žalos dinamiką, kuri kiekvienais metais ir kiekvienai vietovei skiriasi. Taip cheminę augalų apsaugą galima būtų naudoti tiksliškai, naudojant šiuolaikinius prognozavimo modelius ir metodus.
Integruota augalų apsauga siekia, kad žalingi patogenai būtų žemiau žalos ribos. Tam reikia atitinkamai naudoti visus žalos ribojimo veiksnius. Cheminės priemonės taip pat svarbios integruotame kenkėjų valdyme. Tačiau jos yra ne galimų valdymo priemonių pradžioje, bet greičiau jų pabaigoje.
Nuo eksportuotojo iki importuotojo
Į visus galimus scenarijus, glaudžiai susijusius su augalų apsaugos priemonių mažinimu, turi būti žiūrima labai atsakingai. Pavyzdžiui, jei Vokietijoje būtų atsisakyta augalų apsaugos priemonių, 6 milijonų tonų kviečių eksportas pavirstų 14 milijonų tonų importu. Iš to susidarantis virtualus žemės importas (papildomai reikalingi žemės plotai) automatiškai reiškia badą 250 milijonų žmonių trečiojo pasaulio šalyse ir besivystančiuose regionuose.
Europos Sąjunga (ES) yra didžiausia maistinių javų augintoja žemėje (neskaitant grūdinių kukurūzų), ji taip pat užima pirmą vietą pagal prikultų javų kiekį. Tik įsiskaitykite: nedideliame plote užauginamas didžiausias maistinių javų kiekis. Palyginimui, vidutinis kviečių derlius Vokietijoje yra 2,5 karto didesnis nei JAV. Bendrai ES javų užauginama apie 280 milijonų tonų, taigi „savęs apsirūpinimo“ laipsnis yra 123 %. Jei visa Europa atsisakytų augalų apsaugos priemonių, būtų nuimamas 30–40 % mažesnis derlius ir javų grūdų rinkos kaina iš karto šokteltų į viršų.
Vokietija ir ES dėl perkamosios galios su tokiomis problemomis nesusidurs. Tačiau trečiojo pasaulio šalys ir besivystantys regionai finansinę naštą pajustų iškart. ES, faktiškai eksportuodama 50 milijonų tonų kviečių turėtų du kartus tiek (90 milijonų tonų) įsivežti, o tai reikštų badą 1,4 mlrd. žmonių, gyvenančių mažiau išsivysčiusiuose regionuose. Importo poreikiui patenkinti papildomai reikėtų 20 milijonų hektarų žemės. Tačiau tokio dydžio ploto nėra. O kviečių kainos ir toliau augtų. Reiškia, tokia Vokietijoje atskirai ir bendrai ES įvesta politinės priemonės našta gultų išimtinai ant besivystančių, trečiojo pasaulio šalių pečių.
Ekonominio bendradarbiavimo bei plėtros organizacijai (EBPO) priklausančioms šalims 30 % sumažinus mėsos suvartojimą, atsilaisvintų 30 milijonų hektarų (2 % dirbamo ploto visame pasaulyje). Dėl sumažėjusios mėsos paklausos sumažėtų ir mėsos kaina, lygiagrečiai kristų ir pašarų poreikis bei jų kaina. Tačiau mėsos suvartojimas besivystančiose šalyse padidėtų.
Prognozės 2050 metams
Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacija (FAO) prognozuoja, kad 2050 metais kviečių poreikis išaugs iki 1 milijardo tonų, metinėms gamybos apimtis siekiant 850 milijonų tonų. Dėl klimato kaitos poveikio, tikėtina, bendras derlingumas tesieks 590 milijonų tonų.
Regionuose su itin išvystyta pramone augalų apsaugos priemonių naudojimą sumažinus perpus, iki 50 % (net iki visiško pesticidų atsisakymo), bus susiduriama su pasaulio išmaitinimo problema su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis.
Ką reikėtų daryti? Pasaulio bendruomenė ekologiškam ir tvariam ūkininkavimui palankiuose regionuose, taikydama pažangiausius metodus turėtų siekti kuo didesnio derlingumo, kad žmonija ir ypač atskiri jos regionai neatsidurtų ties bado slenksčiu. Jei, pavyzdžiui, Vokietija – viena stipriausių pramoninių valstybių, turinti pačias geriausias sąlygas ir galimybes žemdirbystei plėtoti – dėl savo perkamosios galios stipriai sumažintų augalų apsaugos priemonių naudojimą ir susitaikytų su net 40 % siekiančiu derliaus praradimu bei tuo pačiu ir žemesne jo kokybe, tai pasekmes akimirksniu pajustų skurdesni pasaulio regionai.
Augalų apsauga prisideda prie našumo augimo, tampa vis svarbesniu ir reikalingesniu veiksniu užtikrinant žmonijos aprūpinimą maistu. Didelis našumas ir patikimumas vienas kitam neprieštarauja. Ateityje net ir tradicinė augalų apsauga susidurs su dideliais iššūkiais, kuriuos įveikti bus galima tik pasitelkus pažangiausias idėjas.
