Žemaitijoje netoli Žlibinų įsikūręs Artūras Vainauskas plėtoja netradicinį miškininkystės verslą. Ir vietovė, kurioje jis įsikūręs, neįprasta. Apylinkėse Keturakių miške vingiuoja Dievo stalo gatvė, kuri veda ... Dievo stalo link. Kalbama, kad ant šio įspūdingo dydžio akmens senovėje dievams buvo aukojamos aukos. Mitologinėje vietovėje pamatėme ne tik legendomis apipintą riedulį, bet ir vieną iš naujausių Artūro investicijų – savaeigei medkirtei prilygstantį traktoriaus ir priekabos duetą.
Vien tik miškininku Artūro nepavadinsi. Kuklus ir tylus žemaitis plėtoja verslą trimis kryptimis: augina mėsinių Aubrakų veislės galvijus, vadovauja jo įkurtai įmonei ir dar vykdo miškininkystės veiklą pagal individualios veiklos pažymėjimą. Jis viename – ir gyvulių augintojas, ir miškininkas, ir vadovas. „Taip susiklostė, kad pirmiausia pradėjau dirbti pagal individualios veiklos pažymėjimą, paskui įkūriau įmonę, ir galiausiai pradėjau auginti mėsinius galvijus. Nieko iš nieko nepaveldėjau, kūriausi pats. Tiesa, šiokia tokia pradžių pradžia buvo – mamos 3 ha miško ir 10 ha žemės“, – užsimena Artūras.
Daugiau kaip kelis dešimtmečius miške ir su mediena dirbantis vyras mėsinius galvijus pradėjo auginti ne dėl to, kad ieškojo papildomo pajamų šaltinio. Tai taip pat susiję su miškininkyste. „Buvo žemės tarp miškų, reikėjo kažką su ją daryti, reikėjo, kad kažkas tas pievas „nušienautų“, – juokauja A. Vainauskas. Štai jau dešimt metų žolynus tarp nuosavų miškų „šienauja“ galvijai. Nuo keliolikos karvių banda išaugo iki 250 galvijų, iš jų karvių žindenių – apie 80. Artūras plėtoja ekologinę mėsinę galvijininkystę ir pašarus gaminasi pats. „Grūdinių nesėjame, nes yra ką veikti ir su žoliniais pašarais. Be to, jiems jau reikėtų ir papilomai technikos įsigyti. Dabar ji pilnai sukomplektuota pašarų gamybai“, – teigia jis.
Pasak Artūro, auginti mėsinius toli gražu nėra taip paprasta, kaip dažnai sakoma. Neauga jie patys, tiesiog paleisti ganytis. Ūkininkas-miškininkas tvirtina, kad viskam reikalinga skirti dėmesio. „Vieną kartą gali ir pasisekti, bet tikrai ne visada“, – sako jis. Mėsinukams žiemai pastatyta pastogė, tačiau pasak Artūro, ji reikalinga nebent tam, kad nuo kokios šlapdribos žiemą būtų kur pasislėpti. Mėsiniai galvijai gali ištverti šalčius, kurie yra geriau nei vos kelių laipsnių minusas ar pliusas ir drėgmė. Šiltos ir drėgnos žiemos nėra gerai ne tik galvijams. Miškuose irgi dirbti sudėtingiau, kai dirva neįšalusi.
Artūras Vainauskas ir gyvulių augintojas, ir miškininkas, ir vadovas
Su mišku susijusį verslą Artūras pradėjo nuo smulkių rankinių darbų ir 10–12 ha miško. „Kirtome sausuolius. Vėliau išvažiavau padirbėti į Angliją, grįžęs visus uždirbtus pinigus investavau į savo verslą“, – nedaugžodžiauja Artūras. Nuo pat pradžių veikla buvo orientuota į miškų pirkimą. Ir įsigytos technikos pajėgumai buvo apskaičiuoti tik darbams nuosavose valdose. „Paslaugų teikiame labai nedaug, priklausomai nuo metų, 1 000–2 000 m3 medienos per metus. Aš labiau linkęs visą dėmesį skirti savo miškams, todėl patys juos prižiūrime, patys kertame, patys parduodame. Parduodame žaliavą, popiermedį, malkas, biokurą Lietuvos įmonėms, nieko neeksportuojame, nes ir šiaip maži esame“, – kuklinasi A. Vainauskas. Per mėnesį bendrai skaičiuojant, iškertama ir realizuojama apie 1 000 m3 medienos, antra tiek biokuro.
Verslininko teigimu, pastaruoju metu plėtoti miškų verslą vietos rinkoje nėra lengva ir ne tik dėl to, kad žiemos šiltėja. Lietuvos rinką užplūdus baltarusiškai medienai ir biokurui, pastarojo kaina nukrito iki rekordinių žemumų, beveik dvigubai. „Pajamas prarandame ne tik mes, bet ir valstybė, nes mes mažiau mokesčių sumokame“, – dėl nekontroliuojamų medienos srautų iš Baltarusijos ir Ukrainos piktinasi A. Vainauskas. Naujų iššūkių netrūksta ir dėl miškuose plintančių kenkėjų, stiprėjančių vėjų taip pat ir dėl augančios laukinių gyvūnų populiacijos. Artūras svarsto, kad su laiku Lietuvos miškuose neliks spygliuočių miškų. Juos ne tik puola žievagraužiai, žievė itin mėgstama elninių gyvūnų. „Mažus sodinukus skanauja stirnos, o 20–30 metų eglių žievė – elnių, danielių delikatesas. Pažeisti medžiai menkaverčiai, įsimeta puvinys, – apie miškininkų iššūkius pasakoja žemaitis.
Visose Artūro valdomų verslų veiklose, po 2 kiekvienoje, dirba tik vieno prekės ženklo, iš viso 6 Valtra traktoriai, keturi iš jų pirkti nauji. Pasak jo, su traktorių gamintojais matyt taip pat, kaip ir su automobilių: „Jei tinka ir patinka BMW automobilis, kitą pirksi vėl BMW“. Pirmas naujas Valtra N121H (didžiausia galia 101 kW/137 AG) iš oficialaus atstovo įsigytas 2012-aisiais. Beje, visoms investicijoms į techniką tiek traktorius, tiek pašarų gamybos, Artūras pasinaudojo Europos Sąjungos fondų finansine parama. „Mašinos brangios ir kad jos atsipirktų, turi dirbti . Su finansine parama įsigytos mašinos negali „ilsėtis“. Tad ir mes dirbame kiekvieną dieną“, – teigia Artūras.
Prieš ketverius metus A. Vainauskas įsigijo du Valtra N123H (didžiausia galia 99 kW/135 AG) traktorius iš karto, vienas iš jų su priekiniu krautuvu naudojamas mėsinių galvijų ūkyje, o pernai jį pasiekė Valtra T144 Active (didžiausia galia 114 kW/155 AG) su miško priekaba Kronos 160 4WDM ir manipuliatoriumi Gripto 1010. „Gal dabar ir yra daugiau tokių, miškams pritaikytų traktorių, tačiau anksčiau mano poreikius labiausiai atitiko suomiški traktoriai. Nors aš pats labai retai sėdu už traktoriaus vairo, bet operatoriai vertina suomiškos mašinos pranašumus, ypač praverčia reversinis valdymas „TwinTrac“, – sako Artūras. Pasak jo, savų niuansų turi visų gamintojų traktoriai, vieni genda dėl vienokių priežasčių, kiti – dėl kitokių, idealių ir negendančių mašinų, anot jo, nėra.
Naujausias pirkinys – traktoriaus Valtra T144 Active (didžiausia galia 114 kW/155 AG) su miško priekaba Kronos 160 4WDM ir manipuliatoriumi Gripto 1010 komplektas. Praėjusį rugsėjį pristatytas traktorius jau išdirbęs 1 200 mval.
Gerai operatorius atsiliepia ir apie naująją Kronos 160 4WDM priekabą. Beje, Artūras įsigijo didžiausią iš galimų modelių. Svarbiausias šių priekabų privalumas – stabilizavimo sistema. Priekaba yra prijungta prie traktoriaus galinio tilto, o ne su vilkimo sija. Dėl to nereikia atraminių kojų jos stabilumui užtikrinti – tam užtenka hidrocilindrų, kurie fiksuoja priekabą bepakopiškai. Priekaba stabilizuojama automatiškai: traktoriui sustojus, galima iš karto krauti, nereikia žiūrėti, ar atraminės kojos remiasi į tvirtą pagrindą.
Naujausiame komplekte sumontuotas ir patobulintas manipuliatorius. Jame įrengta naujos kartos valdymo sistema „Kronos Smart Boom Control“, kuri valdo ne hidrocilindrus atskirai, o pačią strėlę dviejose plokštumose (X ir Y). Centrinis sistemos komponentas – elektrohidraulinis „Parker L90LS“ skirstytuvas, kuris leidžia strėlę valdyti tiksliai ir švelniai, priklausomai nuo jutiklių perduodamos informacijos. Tai labai palengvina darbą, nes išvengiama nereikalingų judesių.
Kronos 160 4WDM keliamoji galia – 13 000 kg, o manipuliatorius Gripto 1010 turi išmaniąją „Smart Boom Control“ valdymo sistemą. Tokios komplektacijos priekaba su manipuliatoriumi – vienintelė Lietuvoje
Pasak Artūro, visi kiti miškuose dirbantys traktoriai agreguojami su savadarbėmis priekabomis. „Mes verčiamės tik rąstų traukimu iš miško, o kirtimo paslaugas perkame. Paprastai miškui kirsti samdome medkirčius, kurie medžius kerta pjūklais. Rankinis darbas sunkus, bet jis turi savų privalumų. Vienas iš jų – mažiau žalojama miško paklotė, o taip pat didesnė ir medienos išeiga“, – sako žemaitis.
Galingų rąstvežių jis nesirinko ne tik dėl to, kad tai mažiau aplinkai draugiška technika. Argumentų yra ir daugiau. Miškų ūkio savininko teigimu, traktoriaus ir priekabos komplekto našumas mažai kuo nusileidžia savaeigei rąstvežei, važiuoti keliais jis taip pat gali savo eiga (40 km/val. greičiu), nereikia rūpintis pervežimu, nereikia nuomotis ir žemagrindės platformos. Be to, toks mašinų junginys kainuoja mažiau. „Miško valdos išsidėsčiusios 100 km spinduliu, tokiam atstumui įveikti nesugaištama daug laiko, tad rūpesčių dėl mašinų judėjimo keliais gerokai mažiau“, – pasirinkimo motyvus dėsto jis. Kiekvienam traktoriui priskirtas atskiras operatorius. Negausiame technikos parke ir vienas miškovežis.
Artūro teigimu, kol kas jokių naujų investicijų neplanuojama. Technikos užtenka, miško plotai palaipsniui plečiasi, tad turimų mašinų pakanka. „Labai didelės ir staigios plėtros neplanuoju, nes vienam viską sužiūrėti būtų sudėtinga, o skirti dėmesio šiame versle reikia viskam, naivu būtų pasikliauti tik sėkme“, – tikina A. Vainauskas.
