Per daugiau kaip metus aplankėme įvairiuose šalies regionuose miškininkystės verslu besiverčiančias įmones, nuotoliniu būdu nuvykome net į Vokietiją. Kiekviena iš „Profi Lietuva“ žurnalo „Miško“ priede aprašytų įmonių atradusi savo „aukso gyslą“. Savo nišą miškininkystės verslo rinkoje surado ir Žemaitijoje tėvo bei sūnaus Zeleckių valdomos bendrovės „Platelių šilas“ ir „Enila“. Bendroje įmonių veikloje dera ir patirtis, ir jaunatviškas verslumas.
Pirmoji miško sektoriuje veiklą pradėjo vyresniojo Vytauto Zeleckio įkurta įmonė „Platelių šilas“, šiandien skaičiuojanti jau 17-uosius darbo miškuose metus. Pasak jaunesniojo Zeleckio – Egidijaus, tėvukas iš pradžių nuo 1995 m. ūkininkavo, bet vienaip ar kitaip didžioji dalis ūkininkavimo buvo susijusi su mišku, mat ūkyje iš protėvių buvo paveldėta ne tik žemė, bet ir miško plotas. Egidijaus vadovaujama „Enila“, užsiimanti biokuro ruoša, įkurta vos prieš ketverius metus, tačiau abiejų bendrovių veikla persipynusi ir viena kitą naudingai papildo. Nuosavo miško plotas per abi įmones šiandien viršija 1 000 ha, pirmoji bendrovė įdarbinusi 43, antroji – 4 žmones. Abiem duetu vadovauja– tėvas ir sūnus.
Pagrindinės „Platelių šilo“ ir „Enilos“ veiklos sritys – miško pirkimas, kirtimas, pardavimas ir biokuro gamyba. Dirbama daugiausia Žemaitijos regione, 100 km nuo Platelių spinduliu. „Investuojame į Lietuvos miškus, plečiame savo plotus Žemaitijoje. Turime ir savo miškininkus, ir savo medkirčius, ir visą reikalingą medžiams kirsti, transportuoti ir biokurui ruošti techniką, – trumpai svarbiausias abiejų įmonių veiklas įvardija E. Zeleckis. – Visuose nuosavo miško verslo etapuose dirbame su savo technika ir su savo žmonėmis, kokybę tiek medienos, tiek biokuro kontroliuojame patys. Jokių paslaugų neperkame“.
Trisdešimtmetis Egidijus Zeleckis savo įmonę įkūrė, remdamasis ekonomikos studijų metais atliktų diplominių darbų analizėmis ir skaičiavimais
„Specializuotis miškininkystėje tėtis, galima sakyti, nė neplanavo. Minčių keisti pragyvenimo šaltinį atsirado, kai reikėjo iškirsti subrendusį senelio sodintą mišką. Pasiėmus draugą į kompaniją darbas buvo padarytas, ir ne bet kaip, o labai gerai, kad iškirsti mišką užsiprašė ir kaimynai. Tada ir nuspręsta suburti medkirčių kompaniją. Iš pradžių vienam kitam padėjo, paskui pradėjo mišką pirkti. Po truputį viskas įsilingavo. Vėliau, pasikeitus ūkininkavimo įstatyminei bazei, buvo įkurta miškininkystės įmonė“, – pirmosios įmonės atsiradimo istoriją pasakoja „Enilos“ vadovas.
Kaip buvo įkurta paties Egidijaus įmonė – atskira istorija. Miškuose jis praleisdavo visas mokslo atostogas: pavasario – sodinant eglutes, vasaros – apdirbant medieną arba miške dirbant pagalbiniu darbuotoju, o rudens – tepant eglutes repelentais, kad žvėrys nenuėstų. „Ką reiškia dirbti miške, man labai gerai pažįstama“, – šypteli jis. Logiška, kad ekonomikos bakalauro ir magistro studijų baigiamieji darbai buvo susiję su miškininkystės veikla.
Pirmojo Egidijaus bakalaurinio diplominio darbo tema – „Miškininkystės įmonės investicijų į biokuro ruošos techniką ekonomika“. Pasak jo, tada, maždaug 2012-aisiais, kai „Platelių šilas“ vertėsi tik miško pirkimo, medžių kirtimo ir pardavimo veikla, labai išaugo biokuro poreikis, o tuo pačiu ir jo kaina. Besiplečiančioje įmonėje daugėjo ir biokurui tinkamų miško kirtimo atliekų. „Jas reikėjo parduoti įmonėms, anksčiau buvusioms mūsų pirkėjams, dabar konkurentams. Bendradarbiavimas nebuvo patikimas. Ne visada pavykdavo su jais susitarti dėl miško kirtimo atliekų išsivežimo, suderėti mums palankią kainą. Ne paslaptis, kad parduodant galutiniam pirkėjui, ypač tada buvo galima gauti gerokai daugiau pajamų, nei per tarpininkus“, – sako Egidijus.
Anot jo, diplominio darbo skaičiavimai ir rinkos analizės rodė, kad tuo metu, investuoti į biokuro ruošimo techniką buvo verta. Galiausiai sprendimas vystyti papildomą veiklą buvo priimtas ir įsigyta biokuro ruošos technika. Iš pradžių buvo smulkinamos tik savo miškų atliekos, o biokuras tiekiamas katilinėmis. Egidijaus teigimu, Plungės, Klaipėdos ir kituose artimesniuose regionuose katilinių netrūksta, veikia nemažai gamyklų, kuriose naudojamas biokuras. „Tačiau pagaminto biokuro kiekiai nebuvo dideli, veikla nepastovi. Tuo metu baigiau finansų ekonomikos magistratūros studijas ir parengiau kitą darbą, kuriame buvo modeliuojamos biokuro kainų prognozės, pasitelkiant dirbtinio intelekto modelius“, – apie kitus žengtus žingsnius savo įmonės link pasakoja „Enilos“ vadovas.
E. Zeleckis pabrėžia, kad biokuro prekyba vyksta biržoje, sandoriuose dalyvaujančios įmonės skirstomos pagal kategorijas, kurios priklauso nuo biokuro gamybos pajėgumų ir apimčių. Įmonei suteikta kategorija lemia ir biokuro pardavimo sandorių trukmę, ir, žinoma, garantuoja kainą ilgesniam periodui. „Platelių šilas“ turėjo galingą techniką, kuri dirbo tik nuosavuose miškuose, bet buvo pajėgi padaryti daugiau darbų. Įsigyto atliekų smulkintuvo pajėgumai taip pat nebuvo pilnai išnaudojami. Magistratūros baigiamajame darbe pabandžiau pamodeliuoti veiklą, jei biokuro žaliavai būtų perkami blogesnės kokybės miškeliai“, – aiškina Egidijus.
Jauno specialisto skaičiavimais, toks modelis galėjo pasiteisinti ir verslas būtų pelningas. Iškirtus tokius prastesnės kokybės, medienai netinkamus miškus, išaugtų biokuro žaliavos kiekis. „Bet tai jau būtų papildoma veikla. „Platelių šilo“ vykdomas verslas buvo optimalus ir pagal žmonių skaičių, ir pagal jų užimtumą, ir pagal technikos darbo organizavimą. Nauja veikla būtų sutrikdžiusi optimaliai ir efektyviai veikiantį mechanizmą, todėl nusprendėme steigti dar vieną specializuotą biokuro ruošos įmonę, koordinuoti jos veiklą apsiėmiau aš“, – apie savo verslo pradžia pasakoja E. Zeleckis.
Pastoviam biokuro tiekimui užtikrinti, žaliavą tenka sandėliuoti. Paprastai atliekos pradedamos krauti sandėliavimui nuo vasaros pabaigos, žiemą jos smulkinamos ir biokuras pardavinėjamas
.jpeg)
Biokuras ruošiamas dviem smulkintuvais. Nuotraukoje vienas iš jų – Eschlböck Biber 84
Diplomuoto magistranto skaičiavimai pasiteisino. „Vienur kitur nupirkome pigesnio miškelio ir pradėjome po truputį veiklą plėsti. Didėjo kiekiai, įsigijome dar vieną smulkintuvą. Biržoje mūsų kategorija pakilo iki stambesnio biržos dalyvio, stambesnės įmonės. Gavome teisę dalyvauti ilgalaikiuose, pusės metų sandoriuose, kainos taip pat pasikeitė į didesniąją pusę, – investicijų naudą akcentuoja Egidijus. – Šiandien pilnu pajėgumu dirba abu smulkintuvai, kurie smulkina mūsų miškų atliekas ir pirktinę žaliavą“. Į klausimą, ar niekas neprašo jaunos įmonės teikti medienos smulkinimo paslaugų, įmonės vadovas atsako, kad tam tiesiog nebūtų laiko. Be to, ekonomisto skaičiavimais, iš paslaugų teikimo uždarbis per mažas, kad apsimokėtų tuo užsiimti, o rizika sugadinti techniką didelė. „Vienas koks akmenukas nieko baisaus, bet jei didelis ar smulkinamoje žaliavoje pasitaikytų metalinių daiktų, smulkintuvas gali ilgam išeiti iš rikiuotės, o remontas atsieiti tūkstančiais“, – nesirengia apsiimti daugiau darbų „Enilos“ vadovas.
Per mėnesį žemaičių valdomos įmonės iškerta apie 10 tūkst. m3 medienos, kurios dalis (apie 20 % kaip žaliava panaudojama biokurui). Apskaičiuoti biokuro gamybos apimtis, pasak Egidijaus, nėra taip paprasta dėl skirtingų mato vienetų: žaliava parduodama erdviniais metrais, atsiskaitant kiekis apskaičiuojamas, įvertinant ir energinę vertę. „Biokuro gamybos apimtys – 7 tūkst. m3 per mėnesį, apie 85 tūkst. m3 per metus“, – skaičiuoja įmonės vadovas.
Jis pripažįsta, kad poreikis biokurui, šiltėjant klimatui ir švelnėjant lietuviškoms žiemoms, gali sumažėti, bet ne tik dėl to situacija rinkoje keičiasi ne mūsų gamintojų naudai. Pasak Egidijaus, paprastai didžioji dalis „Enilos“ partnerių užsitikrina 50–60 % žiemos poreikio biokuro tiekimo ilgalaikiais sandoriais iš anksto, likusi dalis įsigyjama kas savaitę, t. y. trumpalaikiais sandoriais. „Šiemet įmonėms žiemos metu užteko ilgalaikiais sandoriais įsigyto biokuro“, – patvirtina, kad šilta šiųmetė žiema sumažino biokuro poreikį E. Zeleckis, tačiau neigiamai biokuro rinką paveikė ir įvežtinė produkcija. Anot Egidijaus, į šalį masiškai buvo vežamas baltarusiškas biokuras, įvairiais skaičiavimais jo įvežta nuo 50 iki 80 % viso, šildymo sezonu sunaudoto kiekio.
Tokį įvežtinio biokuro augimą jis paaiškina išaugusiais medienos smulkinimo kaimyninėje šalyje pajėgumais bei padidėjusiu dėl žievagraužio medienos kirtimo kiekiu. „Baltarusijos miškininkystės įmonės gavo valstybinę paramą smulkintuvams įsigyti, be to, ten masiškai plinta miškus naikinantis kenkėjas, todėl daugiau miško ir iškertama. Deja, iš pažeistų medžių pagamintas biokuras, kiek teko girdėti atsiliepimų, prastos energetinės vertės. Kita bėda, su juo į šalį atvažiuoja ir kenkėjai. Šį pavasarį ir vasarą matysime, kokio dydžio problemą turime savo miškuose“, – nuogąstauja dėl galimo kenkėjo šalies miškuose išplitimo E. Zeleckis.
Pasak jo, dėl žievagraužio išplitimo masiškai kertami miškai ne tik Baltarusijoje, bet ir Vokietijoje, Čekijoje, Austrijoje. Manoma, kad Europoje neliks iš viso spygliuočių. Jokio kito būdo sustabdyti plintančią ligą ir sumažinti kenkėjų daromą žalą nėra – tik pažeistų medžių kirtimas. Dideli nekokybiškos medienos kiekiai rinkoje kerta pirmiausiai per kainas, tačiau Egidijus mano, kad žemyn krintanti kainų kreivė turėtų anksčiau ar vėliau vėl pradėti kilti: „Rinka yra cikliška. Ateis laikas, kai medienos pradės trūkti, nes dabar dėl ligos iškertami medžiai, kurie turėjo būti iškirsti po penkerių metų ar anksčiau. Kai ateis tas laikas, pradės kilti ir kainos“.
Miško kirtimo, medienos transportavimo ir biokuro gamybos darbams vykdyti sukomplektuotas visų reikalingų mašinų parkas: šešios medvežės, iš jų dvi Ponsse Buffalo ir keturios John Deere, ir keturios medkirtės, iš jų viena Ponsse Scorpion King ir trys John Deere. Naujausias pirkinys – medkirtė John Deere 1170G. Naujoji medkirtė senųjų nepakeis, o papildys parką „šviežia jėga“, – planuoja E. Zeleckis. Beje, „Platelių šile“ tebedirba ir pirmoji įmonės įsigyta medvežė – Timberjack 810D (dabar John Deere), kurios išdirbis siekia net 82 tūkst. mval. „Sunku patikėti, kad ši mašina dar dirba, ir tikėtina dar tebedirbs, nes patikėta atsakingam operatoriui.
Timberjack 810D nuo 2003-iųjų išdirbusi jau 82 tūkst. mval., naujosios John Deere 1170G skaitliukas tik pradės suktis
 6.jpeg)
Ponsse Buffalo dirba našiai ir greitai
Kur randasi kiekviena iš mašinų, patogiai matyti telefone instaliuotoje programėlėje
Technikos parke – beveik visų gamintojų sunkvežimiai: MAN, Volvo, Scania ir Mercedes-Benz. Visi pirkti nauji. E. Zeleckio tvirtinimu, apskritai naudotos technikos per visą įmonių veiklos istoriją pirkta vienetai. Kodėl sunkvežimių parkas toks margas, Egidijus tvirtina, kad kiekvienas iš gamintojų gali pasiūlyti tai, ko kitas konkretiems darbams negali, vieno gamintojo techniką turi vienokių, kito – kitokių pranašumų. Pavyzdžiui, prie Mercedes-Benz dažniausiai kabinamas žemagrindė platforma miško technikai pervežti, kuris yra dviejų ašių. „Kadangi jis tik dviejų ašių, didesnė apkrova tenka sunkvežimiui. Kad galėtų traukti tralą, sunkvežimis turi būti dviejų galinių ašių, kai tuo tarpu dauguma siūlo vienos. Ieškojome gamintojų, kurie pasiūlytų vilkiką ne tik dviem galinėmis ašimis, bet ir su priekiniais varančiaisiais ratais pagal poreikį, t. y. kada reikia jie įjungiami, kada nereikia – išjungiami. Tokį radome tik „Mercedes-Benz“ asortimente“, – dėsto specifinius reikalavimus miško techniką transportuojančiai mašinai Egidijus.
Prie Mercedes-Benz dažniausiai kabinama žemagrindė platforma miško technikai pervežti
Transportavimo technikos parke – įvairių gamintojų mašinos
„Platelių šile“ nemaža ir 8 medkirčių brigada, kažkada jų būta dvigubai daugiau. Prieš atvažiuojant medkirtei jie iškerta keliuką mašinoms privažiuoti, paruošia medienos sandėliavimo vietą, kerta tuos medžius kurie yra labai šakoti, raityti ar per dideli. Pasak Egidijaus, didžioji dalis medkirčių – tie patys, nuo įmonės įsikūrimo tebedirbantys žmonės. „Jie kerta, jie ir mišką atsodina. Vienuolika mėnesių darbuojasi su pjūklais, o dvyliktąjį, dažniausiai pavasarį, išėjus įšalui pjūklus jų rankose pakeičia medžių sodinukai“, – apie rankų darbą įmonėse užsimena Egidijus, pabrėždamas, kad sodinti medžius su technika niekada neplanavo, nors sodinimo technikos rinkoje ir yra. Egidijaus įsitikinimu, ji per daug sunki, gadina miško paklotę, o ir sodinimas vyksta lėtai, žmonės darbą atlieka greičiau.
Apskritai, įmonių požiūris į mišką ir į juose vykdomus darbus atsakingas, tai patvirtina ir suteiktas Atsakingos miškininkystės sertifikatas (FSC), kurį inicijavo IKEA baldų gamintojas, susirūpinęs dėl beatodairiško atogrąžų miškų kirtimo. Koncernas neperka medienos baldų gamybai iš nesertifikuotų medienos gamintojų. Toks sertifikatas garantuoja, kad mediena gaminama laikantis reikalavimų, taikant draugiškas aplinkai technologijas.
PROFI Lietuva 2020/2
